WAVE GOTIK TREFFEN 2004 (festivalio apžvalga)

Važiuoti į tryliktąjį tarptautinį gotų subkultūros festivalį "Wave Gotik Treffen 2004" neplanavau. Tiksliau - visos aplinkybės paskutiniais mėnesiais iki festivalio buvo labai nepalankios kelionei į Leipcigą. Tačiau likus savaitei iki festivalio viskas kardinaliai pasikeitė ir supratau, kad neaplankyti didžiausio pasaulyje gotų renginio bei nepasidalinti įspūdžiais su "Autarkeia" propagandos skaitytojais būtų tiesiog nepadoru. Juo labiau, kad tryliktame "Wave Gotik Treffen" buvo numatyta daugybė "industrial-ambient", "neo-folk" muzikos renginių ir juose grojo pasaulinis šių muzikos stilių elitas.

Saulėtą trečiadienio pavakarę sėdome į prabangią, kulto statusą tautoje turinčią 16 metų senumo "Audi 100" (senutė kelionėje problemų nekėlė) ir neskubėdami pajudėjome į Pietus, į plačiąją Europos Sąjungą, kurią turbūt dabar turėtume identifikuoti kaip savo naują tėvynę. Kertant valstybės sieną, kuri įstojus į EU turėjo išnykti, girtas lenkų muitininkas, įkyriai reikalavęs kyšio, dar kartą patvirtino, kad naujoji tėvynė - ne laisvės šalis, o daugiačiuptuvė hidra, kurios vienintelis tikslas - sekinti ir grobti. Pati Lenkija, kaip ir ankščiau, didelio įspūdžio nepadarė. Galima paminėti nebent tai, kad jos keliai - ideali makabriška vieta pasijusti filmo "Mad Max" herojumi: nesibaigiančios sunkvežimių virtinės, ekstremalus nardymas tarp jų ir, aišku, automobilių katastrofos su plastikiniais mėsos maišais ant asfalto.

Po 16 valandų streso įvažiavome į Leipcigą. Man Leipcigas - vienas jaukiausių Europos miestų, kurį tokiu daro itin tolerantiški jo gyventojai bei "grafiti" išmarginti vos ne visi miesto pastatai. Tikrai būtų miela gyventi mieste, kurio kiekviena siena yra asmeninės fantazijos išraiška. Be to, girdėjau miesto valdžiai nė motais, kur jaunimas geria alų. Mes pasiekėme "Agrą", centrinę festivalio koordinavimo būstinę, o čia organizatoriai ir svečiai jau intensyviai ruošėsi renginiui, į kurį įsiliejome ir mes ir kuris pasiglemžė mūsų ketvirtadienio popietę, vakarą bei penktadienio rytą. O pasirengti būta kam, nes tryliktasis "Wave Gotik Treffen", nors ir labai skyrėsi nuo dvyliktojo, užmoju nenusileido. Keli atskiri renginio koordinacijos centrai, atsakingi už visiškai skirtingus organizacijos barus, turėjo atlikti tiesiog grandiozinį darbą, kad festivalis vyktų be nesklandumų. Į Leipcigą atvyko apie 150 muzikos grupių iš įvairių pasaulio valstybių ir organizatorių pareiga buvo užtikrinti jiems normalią, vakarietiškus standartus atitinkančią egzistenciją. Šias grupes ir jų pasirodymus medžiojo ir fiksavo penkiskart tiek žurnalistų. Renginiai vyko devyniolikoje įvairiausių kultūros kompleksų visame Leipcige, kuriuos visą laiką stebėjo ir tvarką palaikė įvairiausios spec. tarnybos: policija, greitoji pagalba, gaisrinė, katastrofų padarinių likvidavimo tarnyba bei didžiulė armija profesionalių apsauginių. Festivalis truko penkias paras ir renginiai vyko visuose devyniolikoje objektų vienu metu.  Tiesa, dar nepaminėjau 19000 gotų, kuriems šis renginys ir skirtas ir kurie visas tas penkias paras dieną, naktį šėlo. Ši juoda, mados deivei tarnaujančių būtybių jūra, tonomis vartojo maistą ir gėrimus, prausėsi, puošėsi, šoko, mylėjosi, tuštinosi. Esu įsitikinęs, kad visas Leipcigas penkias paras buvo įtrauktas į šią orgiją. Festivalio organizatoriai ne tik profesionaliai pasirūpino, kad visi svečiai turėtų normalias gyvenimo sąlygas bei tarpusavio komunikaciją, bet ir patenkino įvairiausius svečių estetinius poreikius. Visas dienas veikė tradicinė festivalio mugė, kurioje svečiai galėjo įsigyti beveik visko, kas susiję su gotikinės subkultūros estetika: drabužių, papuošalų, kvepalų, įvairios vizualinės atributikos bei daugybę muzikos įrašų. Muzikos, su kuria betarpiškai galima buvo susipažinti festivalio metu įvairiose Leipcigo salėse. Aplankyti visus devyniolika objektų, kuriuose vyko renginiai, buvo neįmanoma, o turbūt ir netikslinga.

Gavęs visą festivalio informaciją susidariau griežtą lankytinų renginių sarašą. Prioritetą skyriau "Autarkeia'os" interesams artimai, "industrial" subkultūrai priskiriamai muzikai. Penktadienį, gegužės 28 dieną, tokių renginių nebuvo, tad, pastūmėtas ilgesio paauglystės laikams, apsilankiau "ParkBuhne" salėje, kur vakaro koncertą turėjo užbaigti kultinė britų "doom metal" komanda "MY DYING BRIDE". Šios grupės pasirodymą gyvai esu matęs prieš 11 metų Kopenhagoje. Tuomet ji man paliko labai stiprų įspūdį ir sukėlė aukščiausią estetinį pasitenkinimą. Turiu pastebėti, kad, išgyvenusi didžiules metamorfozes, ši grupė labai įtikinamai ir aktualiai groja ir šiandien. "MY DYING BRIDE" pristatė įvairių savo kūrybos etapų track'us ir visus juos vienijo tik šiai grupei būdingi stiliaus bruožai. Galingi žemi ir lėti gitarų rifai, kuriems pritarė Martin'o smuiką pakeitęs sintezatorius bei fatališka, liūdesiu ir skausmu dvelkianti Aaron'o poezija su jo visu sceniniu įvaizdžiu bei elgesiu tikrai nepasirodė atgyvenus ir neaktuali. Nors grupės pasirodymas vyko po atviru dangumi ir prasidėjo dar nesutemus, apšvietimas ir dūmai performance'ui suteikė ypatingo žavesio. Aaron'as, apsivilkęs visiškai baltą kostiumą bei dažais išsikruvinęs rankas, buvo panašus į atsakymo nerandantį, Dievo buvimu abejojantį pranašą. O kai pradėdavo staugti ir riaumoti, atrodė, kad į pranašą įsikūnijo piktoji dvasia, kuri pasireiškė beprotybės priepuoliais. Pastebėjau, kad, nors pastaruoju metu metalo grupių vokalistų riaumojimas man sukelia mažų mažiausiai šypsenėlę, Aaron'o manipuliacijos balsu toli gražu neatrodė banalios. Aš net slapta įtariau, kad šis vokalistas balsui pakeisti industrialistų pavyzdžiu panaudojo kažkokį elektroninį efektą, o tai jau nekvailo žmogaus bruožas. Kokia prasmė riaumoti, jei balso dažnį gali pakeisti mašina?

Po koncerto, grįžus į "Agra" kompleksą, kur įkūrėme savo stovyklą, dar teko nugirsti porą "SUICIDE COMMANDO" track'ų, tačiau šie didesnio įspūdžio nepadarė. Sunkus EBM turbūt geriau dera su kvaišalų iškreipta klausa nei dešrelėmis prikimštu pilvu ir alumi, kurį pasirinkau penktadienio vakaro gidu. Penktadienio dienos nuovargis ir vakaras baigėsi miegmaišyje, o šeštadienis prasidėjo lediniame duše, kuris privertė organizmą mobilizuotis rimtam darbui. Šeštadienį ir kitas dvi dienas turėjo įvykti po vieną renginį, kuriuos išsirinkau kaip aktualesnius. Apibendrinus mano aplankytus renginius, turbūt aiškiau juos būtų skirstyti pagal stilistiką, o ne pagal koncerto dieną. Aš išskyriau tris stilistines grupes, pagal kurias paprasčiau atskleisti įspūdžius. Pirmąjai stilistinei grupei priskirčiau "neo-folk" stiliaus renginius. Skirtingai nuo praeitų metų, šiemet festivalio organizatoriai skyrė daugiau dėmesio šiai "industrial" subkultūros  srovei ir "Haus Leipzig" salėje, kuri pasižymi itin prasta akustika, įvyko du renginiai. Mano pasirinkimą šeštadienio vakarą skirti koncertams šioje salėje nulėmė keli faktoriai. Pirmas - "Haus Leipzig" turėjo groti projektas "HEKATE", kurį vasarą planuojama atvežti į "Mėnuo Juodaragis" festivalį Lietuvoje. Nors esu girdėjęs "HEKATE" įrašų, tačiau įdomu buvo išgirsti, ko galima tikėtis iš šių austrų gyvo pasirodymo. Antras - "SPIRITUAL FRONT", italų kultūrinio terorizmo "neo-folk" stilistikos projektas, vienas iš "OLD EVROPA CAFE" leidybinės bendrovės perliukų, žadino dar didesnį smalsumą.

Rimtai nusiteikęs kontempliuoti muziką, atvykau į "Haus Leipzig" į pačią renginio pradžią ir iš karto buvau nubaustas už savo punktualumą. Apsauga, budėjusi prie durų, pranešė, kad "HEKATE" į festivalį neatvyko ir renginys prasidės valanda vėliau. Kadangi vietoje koncerto laukti nenorėjau, išėjau į miestą su savo fotokamera pamedžioti egzotiškų vaizdų. Kai grįžau po kelių valandų, koncertas jau buvo prasidėjęs. Scenoje grojo projektas "MONDGLANZ". Po penkių minučių supratau, kad netikiu tuo, kas vyksta scenoje, ir man labai sugedo nuotaika. Vokalistas dainavo vokiškai ir aš nesupratau nė žodžio, tačiau vokalisto mimika bei elgesys scenoje, o ir scenografijos visuma su muzika man sukėlė labai prieštaringas asociacijas. Vieną akimirką visi projekto nariai stovėjo tarsi sukarintas "jugend" - pasitempę ir rankas sunėrę už nugaros, - taip prasidėdavo kiekvienas track'as, - o kitą - vokalistas nekoordinuotais judesiais šoko pagal labai keistą roko stiliaus muziką. Vokalistas, tai padaręs rimtą moralisto veidą ir grasinančiai grumodamas pirštu, tarsi pranašas skelbė kažkokią tiesą, tai keistai šypsojosi ir staipėsi trypdamas viena koja. Ir visa ši eklektiška pantomima vyko grojant rokui, primenančiam prastą vokišką estradą. Aš taip ir nesupratau, ar tai buvo rimtas pasirodymas, ar parodija "neo-folk'ui". Man pavyko pamatyti gal kokius tris, keturis "MONDGLANZ" track'us ir jie sugebėjo man sugadinti nuotaiką labiau nei įprastai tai padaro mano mergina. Labai tikėjausi, kad kita grupė, o tai buvo "DWELLING", blogą nuotaiką išsklaidys. Į sceną išėjo krūva muzikantų ir berods dvi dainininkės. "DWELLING" grojo labai švelnų "neo-folką", vokalisčių švelnūs balsai net priminė "etherial" stilių, tačiau tą akimirką labai aiškiai supratau, kad įsiūtį, kurį sukėlė "MONDGLANZ", gali numalšinti tik ekstremaliausias "power electronics" arba geros muštynės. Išėjau iš salės. Su manimi iš salės išėjo "DWELLING" pasirodymu nusivylęs baikeris. Mes nusipirkome alaus, sutarėme, kad "DWELLING" labiau tiktų pavadinimas "SMELLING", ir apie valandą gurkšnodami diskutavome apie išsigimstančią "neo-folk" sceną ir kokia didžiulė praraja skiria stiliaus pradininkus ir jų pasekėjus. Kadangi diskusija buvo įdomi ir įtraukianti, nepastebėjome, kada pradėjo groti "SPIRITUAL FRONT".

Įėjęs į salę ir išgirdęs pirmuosius grupės akordus, supratau, kad tai kažkas naujo ir labai intriguojančio. Pirmiausia dėmesį patraukė kitoks "neo-folk" skambesys nei įprasta ir visai kiti prasminiai akcentai. Ir instrumentų sudėtis: sintezatorius, būgnų komplektas, elektrinė ir akustinė gitaros, ir vaikinų sceninis įvaizdis: juodi kostiumai, skrybėlės ir balti kaklaryšiai, labiau priminė italų mafiozius nei senovės laikus išaukštinančius romantikus. Įspūdį dar labiau sustiprino videoprojekcija, kurioje buvo transliuojamas filmas "Boksininkas" su nepakartojamuoju De Niro. Ne visus vokalo tekstus pavyko aiškiai išgirsti, nors artikuliuojama buvo gana aiškiai. Deja, ir šie nelabai atitiko "neo-folk" dvasią. Tai buvo įžulūs, ciniški, gyvenimo išminties persunkti tekstai, kurie, mano galva, labiau tiktų sukrėsti nei kažką išaukštinti. Priskirčiau juos veikiau "cultural terrorism" nei "neo-folk" ideologijai. Ypatingai įstrigo italų daina, atrodo, pavadinimu " Don't kiss the girls". Kai pradėjo ją dainuoti, videoprojekcijoje mergina ketino pavaryti vyrui minetą. "SPIRITUAL FRONT" projekto dvasia yra vokalistas. Stiprų ir skambų balsą turintis įžūlus vaikinas man pasirodė labai charizmatiška asmenybė. Tarp track'ų jis noriai laidė taiklius juokelius publikai, tačiau dainuodamas atrodė maksimaliai susikaupęs, rimtas ir labai įtikinantis. Man labai patiko jo išskusta ant viršugalvio skiauterė, kuri veido bruožus darė labai panašius į De Niro vaidinamą taksistą. Klausydamas ir matydamas "SPIRITUAL FRONT" patyriau didelį nuotaikos pakilimą. Išnyko kartėlis, kad šeštadienį skyriau būtent "Hauz Leipzig". Ir nors kitas italų projektas "ARGINE" nesugebėjo palikti panašaus įspūdžio, džiaugiausi, kad vakaro nepraradau.  "Neo-folk" muzikos koncertas davė peno pamąstymams apie dabartinę "neo-folk" scenos būklę, o antras renginys tas hipotezes visiškai patvirtino. Panašu, kad "neo-folk", tradiciškai grojamas akustinėmis gitaromis, išsisėmė ir grupės, propaguojančios šį stilių, ieško naujo skambesio ideologijai išreikšti. Tiek "MONDGLANZ", "SPIRITUAL FRONT", "ARGINE", tiek kitą dieną groję "KNIFELADDER", "SCIVIAS" skambėjo visiškai kitaip nei jų įrašai ar ankstesni pasirodymai. Nuo tradicinio "neo-folk" skambesio grupės pereina prie roko, kartais net "industrial" arba "ambient" garso kultūros. Su tokiomis mintimis pasiekiau savo miegmaišį ir užmigau, nes rytojus žadėjo dar daugiau.

"Wave Gotik Treffen" sekmadienis visiems "industrial" stiliaus mėgėjams, be abejo, buvo pagrindinė festivalio diena. "Werk II hale A" salė buvo skirta švedų "Cold Meat Industry" leidybinės mafijos projektams.  Šiais metais švedai auditorijai pateikė keletą praeitais metais dalyvavusių grupių:  "DEUTSCH NEPAL", "COPH NIA", "IN SLAUGHTER NATIVES". Kitos: "SKIN AREA", "ATRIUM CARCERI", "SEPHIROTH", "SANCTUM" pernai negrojo. Be to, turėjo pasirodyti gana retai ir tik performance'us darantys "IRM" psichai. Kad nepražiopsočiau įdomesnio "merchandise", kurį nuo "CMI" organizuojamos mugės prekystalių nušluoja dar gerokai prieš renginio pradžią, į "Werk II" salę atėjau vienas iš pirmųjų. Sudominusio "merchandise" švedų gyvatės neatvežė, tad pinigus leidau alui. Netrukus prasidėjo "show". Tradiciškai jį pradeda "FETISH 23", CMI mafijozių pasirodymams kuriantis video instaliacijas. Grojant sunkiems, tik švedams būdingiems "industrial-ambient" garsams, vaikinas miksavo vaizdą. Tradiciškai kaip ir garso estetika, "CMI" vaizdo estetika turi išskirtinį stilių, kurio kiti turbūt nesugebėtų imituoti net norėdami. Gamtos siaubingo natūralizmo, dykviečių ir civilizacijos apleistų vietų vaizdai, derinami su dūlėjančiais ir nykstančiais religijos ar kulto atributų simboliais, sukuria ypatingai įtaigią ir šokiruojančią atmosferą. Itin įstrigo atmintyje kadrai, kaip rytuose utilizuojami žmonių lavonai. Jie sukapojami didžiuliais peiliais į gabalus ir sumaitinami išalkusiai grifų armijai.Video transliavimas truko apie pusvalandį, o po trumpos pertraukos savo pasirodymą pradėjo neseniai prie "CMI" mafijos šeimos prisijungęs projektas "SKIN AREA". Jei neklystu, projekte groja "IRM" ir "BLOT" projektų jungtinė komanda. "SKIN AREA" koncerto maratoną pradėjo puikia improvizacija netradicinio "noise", "power electronics" stiliais. Vienas vaikinas mušė būgnus, kiti du ant iš anksto paruošto track'o krovė įvairius efektų iškreiptus garsus. Ypatingą įspūdį padarė performance'o metu transliuojamas juodai baltas video. Buvo rodoma vištų gyvenimo tikrovė - negailestinga kova dėl atrasto maisto ir kiti naminių, maistui auginamų paukščių, elgesio ypatumai. Itin tiprų įspūdį paliko siaubingas vaizdas, kuriame sveika višta negailestingai persekioja kojos neturinčią kitą ir negailestingai kapoja jai galvą. "SKIN AREA" labai tiksliai apskaičiavo pasirodymo trukmę. Jis buvo gana trumpas. Todėl "message" neprarado savo prasminio krūvio. Kitas projektas nugramzdino klausytojus į gilias "ambient" stiliaus erdves. "ATRIUM CARCERI" - taip pat vienas iš naujausių "CMI" mafijozių šeimos narių. Man asmeniškai šio projekto muzika daug geriau skamba išleistoje CD plokštelėje nei gyvai. Be to, atlikėjui kažkodėl visiškai netiko Venecijos karnavalo kaukė.

Trečiojo atlikėjo pasirodymo laukė ne tik seni projekto fanai. Teko girdėti, kad legendos gyvai paklausyti atvažiavo daug naujų žmonių, kurie, aišku, buvo šokiruoti. Lina Baby Doll, "DEUTSCH NEPAL" projekto kūrėjas, prieš renginį gerai pritempęs alaus, dar kelis butelius nusinešė ant scenos. Prasidėjo "show". Salė buvo pilna, nors reikia pastebėti, kad šiemet "CMI" pasirodymą stebėjo mažiau žmonių nei pernai. Ir tai buvo didžiulis privalumas, nes netrukdomai galima buvo fotografuoti atlikėjus iš įvairiausių pozicijų. Lina varė savo alkoholiniu delyru dvelkiančią programą. Jos psichodelinį pamatą sudarė albumų "A Silent Siege" ir "The City Of Stone" track'ai, tačiau, kaip visada, pateikti nauju rakursu. Lina labai įdomiai manipuliuoja dviem mikrofonais ir delay/reverb efektu, o tai jo vokalui suteikia fatališkos, priešmirtinės agonijos žavesio. Visas genijaus elgesys bylojo apie gyvenimo nuovargį. Tenka pastebėti, kad Linos muzika darosi vis fatališkesnė. Be to, "DEUTSCH NEPAL" transliavo naują, iki šiol nematytą video. Visą projekciją sudarė penki statiški besikeičiantys vaizdai. Kiekvienas vaizdas buvo sudarytas iš dviejų, simetriškai vienas šalia kito esančių vienodų objektų, dažniausiai bauginančių psichodelinių koliažų. Krucifiksas iš žmogaus pirštų, augalas, kurį sudarė žmogaus kūno dalys, didžiuliai augalų žiedai, labiau primenantys siaubingas sapnų pabaisas, man pasirodė panašūs į tamsią viduramžių Bosch'o tapybą. Kvaila, po "DEUTSCH NEPAL" pasirodymo žiūrovai itin akcentavo, kad atlikėjas, kaip visada, buvo girtas. Nejaugi sunku įsisamoninti, kad girtumas ir yra Linos nuoširdumo esmė, kuri "DEUTSCH NEPAL" kūrybą daro tuo, kuo ji yra.

Jei "DEUTSCH NEPAL" pasirodymą galima apibūdinti kaip nenuspėjamai baugų, iracionaliai šamanišką, brutalaus kontroliuojamo garso pasikėsinimą, tai po jo grojęs projektas "SEPIROTH" yra visiška priešingybė. Dar nemačius šio projekto gyvai, teko skaityti, kad tai turbūt pats techniškiausias, gyvai itin preciziškai atliekamas "CMI" projektas. Ulf'o Soderberg'o pasirodymas tai visiškai patvirtino. Jei Lina buvo piktasis šamanas, užnuodijęs publiką savo juodžiausiomis haliucinacijomis, tai Ulf'as buvo gydytojas, kuris išgydė publiką savo itin giliu "ambient", galingu šiaurietišku, optimizmą keliančiu "tribal" ritmu. Mane pavergė tai, kaip tiksliai Ulf'as kontroliuoja savo aparatūrą ir kaip jos pagalba manipuliuoja klausytojais. Šis atlikėjas dar pasirodymo metu sulaukė ne vienos ovacijų bangos. Be abejo, jis to vertas. Taip pat abejonių nekelia, kad tai gražiausias ir svajingiausias šių metų "CMI" scenos projektas. Jo pasirodymas buvo viena nepaprastai žavi gaivios muzikos akimirka, kurios poveikį sustiprino įspūdingas video. Jame labai skoningai gamtos vaizdus papildė sakraliniai simboliai. Po "SEPIROTH" grojo kitas ir tikrai ne silpnesnis projektas "COPH NIA". Pastarojo autorius Aldenon'as kuria labai didingą ir mistišką atmosferą.  Galingus, gyvai kuriamus būgnų ritmus pasirodymo metu papildė subtilus "industrial" ritmų fonas, o Aldenon'o mistiški tekstai skelbė tik pranašams suprantamas psichodelines tiesas. "COPH NIA" estetikoje ypatingą vietą užima videoprojekcija. Psichodeliniai spalvų deriniai, kabalos pentagramos, netgi D. Lynch'o serialo "Twin Peaks" efektais apdoroti anapusinio pasaulio vaizdai, kur karaliauja keistas nykštukas, manau, salėje nepaliko nė vieno abejingo. Tiek "SEPIROTH", tiek "COPH NIA" vienareikšmiai buvo šio festivalio ašis.

Kitas projektas "SANCTUM " pristatė visą pluoštą savo naujų track'ų. Grupės pasirodymas buvo pompastiškas. Jo metu salė turbūt šėlo labiausiai, tačiau manęs muzika neįtraukė. Man nelabai priimtina metalo grupių kūrybai būdinga kompozicijų konstrukcija, kurią taip mėgsta "SANCTUM". Be to, vokalistai nenaudoja efektų balsui iškreipti. Taip pat pasigedau dainuojančių "SANCTUM" vokalisčių. Juk kaip tik dėl jų kai kurie seni grupės track'ai turėjo nepaprastą, raganišką žavesį. Pasirodymo viduryje išėjau ir laiką leidau gurkšnodamas alų bei stebėdamas P. Andersson iš "RAISON D'ETRE" performance'ą "CMI" mugėje, kurio metu jis demonstravo kaip idealiai įpakuoti kompaktinę plokštelę. Peter'is nusimovė kelnes ir kompaktinę plokštelę giliai įsispraudė sau į užpakalį. Triukas pasitvirtino ir kompaktinę plokštelę iš karto įsigijo kažkokia mergina. Peter'is komentavo, kad visa sėkmės paslaptis - ant plokštelės atsiradęs kvapas.  Prie scenos grįžau, kai fabriko patalpą, kurioje įrengta "Werk II", itin galingu presu daužė "IN SLAUGHTER NATIVES". Nežinau, kaip tiksliau apibūdinti šio projekto muziką. Man susidarė įspūdis, kad galingesnio ritmo niekas pasaulyje nėra sukūręs. "IN SLAUGHTER NATIVES" gyvai atrodo daugybę kartų pranašesni nei įrašuose ir tai vienas iš tų "CMI" projektų, kuriems visiškai nebūtina videoprojekcija. Nors pastaroji buvo neįspūdinga, pasirodymas visiškai neprarado savo žavesio ir jėgos.

"CMI" vakarą baigė retai gyvus pasyrodymus rengianti, viena ryškesnių "power electronics" komandų pasaulyje, "IRM". Projektas garsus tuo, kad jų pasirodymas dažniausiai yra teatralizuotas performance'as. Festivalyje "Wave Gotik Treffen" vaikinai taip pat surengė kruviną spektaklį. Turbūt nereikia aiškinti, kodėl "IRM" pasirodymas buvo be videoprojekcijos. Kol vienas vaikinas kūrė muzikinį "IRM" foną prie įvairiausių elektroninių dėžių, kitas, atsinešęs nešiojamą šaldytuvą pilną paukščių kraujo (paukščių kraujo smarvė pasklido po visą salę, todėl labai sumažėjo moteriškos lyties žiūrovų), ištaškė jį po visą sceną. Ilgokai pasivoliojęs raudonoje terpėje, vaikinas puikiai klykė į mikrofoną. Balsą iškreipė efektas būdingas tik "IRM". Pasirodymo kulminacija buvo jo pabaigoje, kai vokalistas kaip mantrą ilgai kartojo vardą "Sebastian", kuris, ko gero, turėjo priminti garsų krikščionybės kankinį. "IRM" pasirodymas buvo nepriekaištingas, tačiau jiems buvo sukurtas gana prastas apšvietimas.

Po pasirodymo buvo įjungtos šviesos visoje salėje. Skausmingai suvokiau, kad pagrindinis festivalio renginys baigėsi. Tai siaubingai dezintegravo "CMI" grupių sukurtą nuotaiką ir aš, plyšdamas iš pykčio, išėjau iš salės. O ir kaip nepyksi, kai baigiasi tavo mėgstamiausi narkotikai? Išėjau iš salės ir jau galvojau "eiti nusižudyti", bet tarsi iš po žemių išdygo vaikinai iš "STEINKLANG INDUSTRIES", austrų leidybinės bendrovės. Trūktelėjome midaus ir nuotaika truputį pakilo. Vėliau buvau nugabentas į "AGRA", kur kelios stiklinės absento sugrąžino man nuotaikos pusiausvyrą....tik kitą rytą. Supratęs, kad pagrindinis malonums jau baigėsi ir ilgai teks kęsti abstinenciją, nes "CMI" grupės beveik nekoncertuoja provincialiuose Pabaltijo kraštuose, ėmiau laukti psichodelikos apologetų "COIL", kurie turėjo vainikuoti pimadienio vakaro koncertą "Haus Leipzig" salėje. Man keista pasirodė tai, kad "COIL" turėjo būti "neo-folk" grupių pasirodymo kuliminacija. Kaip vėliau teko įsitikinti, stilistinis skirtumas buvo daugiau nei akivaizdus.

Pirmadienį vėl pasistengiau nepavėluoti į koncertą ir šį kartą buvau dėl to apdovanotas puikiu reginiu. Koncertą pradėjo "KNIFELADDER", kuri taip pat priskiriama "neo-folk" stilistikai, tačiau grupės muzika man pasirodė artimesnė "industrial" stiliui. Nors ankščiau niekada nebuvau girdėjęs "KNIFELADDER" įrašų, gyvas pasirodymas buvo stulbinančiai patrauklus. Begalės aršių "semplų", solidžiai efektais perkošta bosinė gitara bei galingi ir labai įvairūs būgnų ritmai, kuriuos beveik nesiilsėdamas mušė vokalistas, o ir labai įdomi vokalisto dainavimo maniera, kuri labai priminė pamišusį, karines dainas ekstazėje klykiantį indėną. Kartais vokalistas pradėdavo track'ą šamaniškom balso manipuliacijom. Video grupė nerodė, tačiau į laukinį tranzą įvedančiom dainom sustiprinti jo ir nereikėjo. "KNIFELADDER" dainavo apie nepagražintą, tikrą pasaulį: žiaurų ir iškrypusį, kurio pagrindinis bruožas - smurtas. Muzikos nuotaika kažkuo priminė bekompromisinius "BOYD RICE", gal net "BRAINBOMS" kultūrinio terorizmo šedevrus. "KNIFELADDER" aš pavadinčiau šio festivalio savo atradimu ir pasirįžau gauti grupės įrašų.

Po trumpos pertraukos scenoje pasirodė keistai apsirengusi trijulė. Keistai, tačiau skoningai atrodančios archaiškos karinės uniformos man užminė mįslę, iš kur grupė galėtų būti, nes "SCIVIAS" kūryba niekada ypač nesidomėjau. Pradžioje spėjau, kad tai austrai, šveicarai arba italai, tačiau tiek pagal muzikos stilių, kuris buvo itin netradicinis ir labai originalus "industrial ambient", tiek pagal retai sakomus vokalo žodžius neidentifikavau, jog tai vengrai. Muzika buvo visiškai atmosferinė ir, nors pradžioje po "KNIFELADDER" man psirodė, kad vokalistas gana vangiai muša būgną, kūrinių nuotaika mane įtraukė. Ypač efektingai skambėdavo, kai bosistas, padėjęs į šalį gitarą, pūsdavo kažkokį egzotišką ragą sukurdamas ypač įdomią ir archaišką atmosferą. "SCIVIAS" buvo antras vakaro atradimas iš "neo-folk" scenos ir aš galutinai įsitikinau, kad naujos kartos"neo-folk" grupės atsisako tradicinio garso, kurio pagrindinis instrumentas - akustinė gitara. Vengrų pasirodymas baigėsi labai ekspresyviu track'u, kurio metu muzikantas nutraukė beveik visas atlaisvintas bosinės gitaros stygas. Vėliau "SCIVIAS" sustojo sunėrę rankas į savo egzotiškas uniformas ir sustingo kaip statulos, kol "ambient" garsai užbaigė ekspresyvų paskutinį track'ą. Po "SCIVIAS" grojo dvi "neo-folk" komandos "NAEVUS" ir "FORSETI". Šios propaguoja daugiau tradicinį "neo-folk" ir aš, ar dėl didžiulio nuovargio, ar po vengrų "industrial", nebesiklausiusios ramios muzikos, pradėjau nuobodžiauti ir išėjau iš salės.

Iš karto po "FORSETI" pasirodymo užsiėmiau vietą prie pat scenos ir per patį vidurį tam, kad galėčiau gerai matyti psichodelinį "COIL" teatrą. "COIL" ruošėsi savo pasirodymui gal dvigubai ilgiau nei kiti projektai. Salėje buvo klaikiai karšta ir aš jaučiau didžiulį diskomfortą, nes prakaitas tekėjo visu mano kūnu. Iki koncerto pradžios mano laukimą trumpino tik pasirodę ir labai įspūdingai atrodantys "COIL" filmavimo grupės vaikinai. Jų egzotiška apranga, tatuiruotės, paunių skiauterės ant galvų, elgesys nekėlė abejonių dėl jų lytinės orientacijos. Įspūdį sustiprino trečiasis "COIL" crew narys, ruošęs sceną koncertui. Rankos pamėlę nuo gausių tatuiruočių, ant plikos galvos įžūliai užmaukšlinta penkiasdešimtaisiais gangsterių tarpe populiari kepuraitė, iš kišenės vos ne iki šemės plevėsuojanti balta skarelė, - viskas bylojo, kad tai PEDERASTAI. Pederastai iš didžiosios raidės, kurie tokie yra iš prigimties, priklausantys savo specifinei subkultūrai ir drąsiai demonstruojantys tos kitokios kultūros atributus. Šalia stovėjęs pažįstamas labai taikliai pastebėjo: tai J.GENET herojai ir jų priklausomybės supainioti neįmanoma. Ir reikia gerbti šiuos gyvius vien už tai, kad yra tikri. Jie ne kažkokie biseksualai, kurie tai daro vien dėl laikmečio mados, karjeros, dėl nusivylimo moteriškąja lytimi, dėl kitų priežasčių. Tai kitokie žmonės, kuriuos paženklino kitokia prigimtis. Po ilgos pertraukos, susinešę kalnus elektroninės aparatūros, galingus "apple" notebook'us, kitus egzotiškus instrumentus, "COIL" pradėjo nuo temų iš "Music to play in the Dark" albumų. Videoinstaliaciją rodė trys videoprojektoriai, du imitavo snigimą ant sienų salės šonuose, trečiasis rodė tik "COIL" estetikai būdingus kaleidoskopinius ornamentus, nedviprasmiškai simbolizuojančius LSD iškraipytą tikrovę.  Tiek P. Cristopherson, tiek "THIGHPAULSANDRA" narys, kurio pavardės neatsimenu, nepriekaištingai akomponavo vienas kitam efektais, o salės viduryje vaikinas grojo turbūt egzotiškiausiu festivalyje instrumentu - didžiuliu elektroniniu kselofonu. "COIL" vokalistas J. Balance ant scenos užlipo paskutinis. Apsivilkęs labai keistą kostiumą, apžėlęs barzda ir ūsais (man nepavyko nustatyti, ar jie buvo priklijuoti, ar užaugę), nekoordinuotai šokdamas tarsi pamišęs karalius, J. Balance pradėjo dainuoti.  Bepročio John'o šokiai lydėjo visas dainas. Kartais tai buvo balerūno judesiai, o kartais psichinio ligonio, kuriam staiga atsisako paklūsti galūnės, traukuliai. Dažnai jis traukė siūlus iš savo nutriušusio balto, tramdomąją pižamą primenančio, kostiumo ir su jais žaidė. Kartais J.Balance nukrisdavo ant žemės ir raitydavosi šnopuodamas nesuprantamus žodžius. Tačiau bepročio lūpomis byloja tiesa. Vienas iš track'ų, po kurio kariškai apsirengę  "neo-folk" gerbėjai pradėjo evakuotis iš salės, skambėjo maždaug taip: "I am pederastic boy". J. Balance akomponavo sau miniatiūrinėmis kanklytėmis, kurių garsas labai atitiko iš jo akių sklindančią beprotybę.  Salėje aplodismentų sprogimą sukėlė žinomo iš "CURRENT 93" repertuaro "All the pretty horses" track'o atlikimas. Stulbinantys psichodeliniai video papildė šaltas elektronines kompozicijas. "COIL" kaip ir Karaliaučiuje, taip ir Leipcige turbūt į paskutinį pasirodymo track'ą įdėjo pagrindinį akcentą. Jis buvo ilgiausias, agresyviausias, dvelkiantis beprotiška ir negailestinga "nežinojimo" tiesa. J.Balance klykė miniai apie vaikus. Tekstas skambėjo maždaug taip: "Do you know what is your children??? Do you know what do  they need???" Detaliai neatsimenu teksto, tačiau track'as buvo persunktas triuškinančiai siaubingos agnosticizmo nuotaikos ir kai jis baigėsi, publika turbūt apipylė "COIL" ovacijomis ne už profesionalumą, kuris ir taip buvo nekvescionuojamas, bet už egzistencinio siaubo atakos pabaigą. "Neo-folk" koncertas baigėsi niūriomis psichodelinėmis vizijomis. Publika dar kvietė "COIL" bis'ui, tačiau pastarieji ant scenos nebepasirodė.

Kai išėjau iš "Haus Leipzig", lijo. Lietus truputį gaivino iš siaubingo nuovargio, kuris susikaupė per penkias festivalio dienas. Tik įžengęs į viešbučio, kambarį kritau miegoti, nes kitą dieną laukė šešiolikos valandų kelionė automobiliu namo. Antradienį apie pietus palikome Leipcigą, o po kelių valandų ivažiavome į Lenkiją.  Lenkijos keliai - nesibaigiantis "MAD MAX". Vienur spec. tarnybos pjaustė naujutėlaitį Mersedes Benz, šalia ant esfalto juoduose maišuose gulėjo kraujuotas turinys, kitur ant autostrados tarp automobilio nuolaužų gulėjo negyvas arklys. Ir visą kelią nesibaigiantys sunkvežimiai, negailestingai grasinantys tavo automobilį sumalti į šipulius. Streso nemiegoti užteko visai kelionei. Įvažiavus į Lietuvą, nebeerzino net korumpuoti kelių policininkai, pulkais išsislapstę pakelėse ir medžiojantys litus. Beje, su šiuo reiškiniu neteko susidurti nei Vokietijoje, nei Lenkijoje. Grįžus i Vilnių, ilgai kankino tas didelis kultūrinis kontrastas, kurį teko patirti apibendrintus tryliktojo "Wave Gotik Treffen" festivalio įspūdžius palyginus su Lietuvoje vykstančiais tiesiog apgailėtinais masiniais renginiais.

Parašė Lashisha, 2004-06-16



 

Galerija Nr.1 >>
<< ATGAL