NORDIC AUDIO MODERN 2004 (festivalio apžvalga)

Tokios muzikos įprastomis aplinkybėmis nesiklausau. Tačiau į klausimą, ar eiti į "Nordic Audio Modern", turėjau iš anksto paruoštą vienareikšmišką atsakymą. Tiek fiziniams receptoriams, tiek intelektualiniam ar emociniam suvokimui kartais visai sveika patirti kažką ne visai įprasto, ypač kai produktas su ženklu "made in Sweden" beveik natūraliai asocijuojasi su kokybe, o tuo, kad tautiečiai ir artimiausi etniniai giminaičiai taip pat pakankamai verti dėmesio šioje srityje, įsitikinti būta ne vienos progos.

Nors ir nelaikau elektroninės muzikos „sava“, tam tikros jos ypatybės man netgi labai priimtinos. Visų pirma, elektroninė muzika yra iš principo neliteratūrinė – netgi antiliterarūrinė. Ir ne tiek todėl, kad paprastai tekstai jai nerašomi, kiek dėl to, kad ji beveik nepasiduoda literatūrinėms/lyrinėms interpretacijoms. Galbūt šį įspūdį sustiprina mano nekompetencija šioje srityje, neleidžianti sofistikuotai apie ją mintyti, tačiau šios muzikos poveikis man atrodo labai tiesioginis, netgi fizinis, o reflektuoti ją pavyksta labiau asociatyviniais vaizdiniais nei aiškiai išreikštomis frazėmis. Be to, daugeliu atvejų „gyvas“ šios muzikos atlikimas pagrįstas improvizacija, kai vienas motyvas gali įgyti begalybę variacijų, o tai, viena vertus, priverčia kitaip veikti atpažinimo mechanizmą, o kita vertus, dėl to visa šita muzika ima atrodyti beribė ir nepažini.

Na, o pastaroji jos ypatybė, tiesą sakant, visai neblogai dera su šiomis rašliavomis – viena iš daugybės galimų variacijų pasiūlyta tema...

Dar neįvykęs, "Nordic Audio Modern" jau buvo ypatingas renginys. Vienas geras pažįstamas, kurio kompetencija šioje srityje abejoti neturiu pagrindo, pasakojo skaitęs komentarą kažkuriame iš populiariųjų interneto portalų, kur šis renginys buvo įvardintas kaip „daugiausia, ką pasiekė Lietuvos undergroundas“ – ir šiai anoniminei nuomonei jis visiškai pritariąs. Net ir vertinant gerokai nuosaikiau, iš tikrųjų tai buvo išskirtinė proga vienu kartu išgirsti ir pamatyti žymiausius Švedijos elektroninės muzikos kūrėjus, atstovaujančius įvairias švediškos mokyklos kryptis – taigi, daugmaž disciplinuotai ir metodiškai susipažinti bei įvertinti visos švediškos elektroninės scenos pagrindą. Na ir, žinoma, šiame kontekste darsyk pamatuoti savų kūrėjų lygį.

Bet apie juos visus daugiau ar mažiau iš eilės:

Dėl tam tikrų žmogiškų veiksnių tokio pobūdžio sekos kaip koncerto dalyvių išdėstymas pirma ir paskutinė pozicijos stokoja bet kokio Alfa ir Omega pakylėtumo... Šįsyk proziškosios Alfa pozicija atiteko Girnų Giesmėms, kurių pasirodymą, tenka prisipažinti, girdėjau tik labai epizodiškai, nes visą mano, kaip ir daugelio kitų šio vyksmo dalyvių, ribotą žmogišką dėmesį sunaudojo aplinkos tyrinėjimas ir socialinių kontaktų palaikymas :) Vis dėlto, net ir be tiesioginio sąmoningo suvokimo Liuko muzika padėjo su(si)kurti pakankamai ypatingą būseną, išsilaikiusią iki pat renginio pabaigos ir dar truputį :)

Klausytis Donio aš jau buvau pasiruošusi. Šiam muzikantui esu dėkinga už kelis išties ypatingus, net tam tikra prasme ekstremalius muzikinius patyrimus, o ir jo kuriamos muzikos intervalas nuo masiniams poreikiams nuosaikiai adaptuoto neofolko iki dusinančios elektronikos iš anksto apsaugo nuo nuobodulio, nes visada palieka netikėtumo momentą. Šįsyk Donio pasirodymas buvo pagrįstas prieš kelerius metus sukurta programa „Viršuje dangus, apačioje mes“. Tada tai buvo beveik valandos ilgumo tuštumos meditacija, paveiki kankinančiu lėtumu ir paraližuojančiu vyksmo minimalumu. Šįkart liko tas pats lėtai užsiveriančio dangaus vaizdas – absoliučios aukštybių nepriklausomybės deklaracija! –, tuo tarpu apačioje – ten, kur mes – pasiliejo galingas muzikos srautas, banguojantis čia aiškiai išreikštu, čia ne taip tiesiogiai artikuliuotu ritmu ir pulsuojantis gyvu raudoniu – lyg žiūrėtum pro užmerktus vokus į ryškią mirguliuojančią šviesą. Ko gero, būtų visai įdomu ištirti, kiek individualūs yra muzikos iššaukiami ir/ar sukeliami vaizdiniai..?

Vienas didžiausių latvių Claustrum privalumų – įtaigus ir išraiškingas muzikos ir vizualizacijos derinys. Nuo šio momento asmeninių vaizdinių savivalė pajungiama ir nukreipiama menininko sumanymo kryptimi. Viskas atliekama užtikrintai ir baltiškai santūriai. Be jokių švediškų ekscesų. Tamsi ir gili muzika įtraukia beveik nejuntamai natūraliai, bet lygiai taip pat natūraliai (lengvai?) ir paleidžia. Plaukimas pasroviui..? Nereikia nė tiesioginio pareiškimo, lietuviškos publikos nuomonė apie šį projektą pasireiškė gausiais – ko gero, gausiausiais ir ilgiausiais – aplodismentais, o anot vieno bičiulio, tai buvo apskritai geriausias renginio projektas.

„Nuobodu“, – išeidamas iš salės pareiškė tas pats vienas bičiulis. Nuėjusi patikrinti, kas gi drįsta taip rafinuotai kankinti publiką nuoboduliu, išsyk užsimiršau vaizde – hipnotiškai tyvuliuojantis vanduo, blykčiojantis metaliniu švytėjimu, auksaspalvis kaip svaigią vasaros popietę. Kas buvo po to ar šalia to, neatsimenu – iš viso Raison D‘etre pasirodymo liko tik vienas vienintelis vaizdas. Galima būtų leistis į svarstymus apie suvokimo, atminties ir apskritai išradingas žmogiškos psichikos išdaigas, tačiau tikriausiai tąvakar meditatyvus ambientas tiesiog buvo ne ta muzika, kuri natūraliai taptų savasties dalimi. Na o pirmąsyk į tokį renginį atėjusių žmonių reakcija į Raison D‘etre muziką dar kartą patvirtino pagrįstumą beveik savaime suprantamos hipotezės, kad ambientas yra pati neskausmingiausia pažintis su elektronine muzika.

Renginio centras, be jokių abejonių, buvo Deutsch Nepal. Apie jį buvau girdėjusi nemažai atsiliepimų – beje, vien teigiamų ir netgi iš žmonių, kurie, kaip ir aš pati, tokios muzikos įprastai nesiklauso. Jau supratau, kad apie šį projektą tinka pradėti kalbėti reikšmingu tęsiamu „ooooo...“, o jo apsilankymas šalyje kažkokiu būdu atspindi (o gal ir įtakoja?) šalies civilizuotumo lygį :) O dar prisiminus visas legendas apie Lina Baby Doll kaip apie asmenybę – kai kurių jų pagrįstumu abejoti neliko pagrindo :) – pasirodymas tikrai turėjo būti išskirtinis. Beveik toks jis ir buvo.

Tai, kas „užkabino“ pirmiausia, buvo vaizdas. Kažkokia gerokai pačiuožusios fantazijos inspiruota porno juosta. Muzika tarsi įsiliejo vėliau, stebėtinai natūraliai kurdama, palaikydama ir stiprindama poveikį – visų pirma, grynai fizinį, demonstratyviai kūnišką vos ne iki šleikštulio. Tuo tarpu intelektualinio suvokimo lygmuo išbandomas kiču, ciniškai rafinuotomis detalėmis ir perversiškomis situacijomis. Postmodernizmas be jokios sofistikos, tiesmukas ir atsainus. Galbūt alkoholis išties praplečia ne tik kraujagysles, bet ir kažkokius vidinius kanalus, leisdamas laisvai plūsti neartikuliuotai, miksantropinei energijai, o galbūt tai yra priemonė pasiekti/išreikšti atsainumą savo veiklos ir aplinkos atžvilgiu – bet kuriuo atveju, rezultatas beveik tas pats – giliai vidinis, spontaniškas, labai menkai prognozuojamas ir kontroliuojamas vyksmas. Autentika, kitaip tariant. O autentika – beveik aprioriškai vertintinas dalykas, kuriuo netgi galima daugmaž nuoširdžiai mėgautis, ypač leidus sau užmiršti, kad šiuo atveju tai yra kito, svetimo žmogaus pasaulis, absoliučiai neutralus ir abejingas adresato – kiekvieno mūsų garbaus asmens – atžvilgiu. Šiame kontekste ir Peter Andersson pareiškimas, vienam iš klausytojų išreiškus susižavėjimą jo pasirodymu, ko gero, traktuotinas kaip programinis – "I don‘t remember I did it"...

Institut – kitas kultinis švedų projektas – buvo griežtas ir stiprus. Aštrus juodai baltas muzikos pliūpsnis. Kolegos už nugaros krykštavo, kad klausytis tokios muzikos blaiviame stovyje gali tik visiški bepročiai – ačiū už diagnozę :) Gal ir žino, ką sako, tačiau klausytis, tiesa, gana aršaus garsų srauto su žuvėd(r)iškais klykavimais ir vis dėlto pakankamai aiškiai išreikštu ritmu ir jausti – beveik stebėti, kaip kūnas reaguoja į ritmą ir garsą, iš manęs ypatingų pastangų nepareikalavo. Be to, švedai inspiravo netikėtą – ypač netikėtą dėl to, kad tokia, rodos, neišvengiama mintis atėjo tik dabar – pastebėjimą, kad eksperimentai su balsu yra beveik visiškai neišbraidyti pelkynai lietuviškoje elektroninėje muzikoje...

Kitas man pasirodęs įdomus intelektinės refleksijos momentas yra tiek Institut, tiek po jo grojusių kitų dviejų – švediško ir latviško – projektų tam tikra socialinė muzikos potekstė. Idėjinis šio „socialumo“ pagrindas, be abejo, yra protestas. Tačiau skirtingos muzikinės ir vizualinės maišto išraiškos sąlygoja nevienodo pobūdžio ir intensyvumo poveikį. Institut grojama power electronics savo aršumu lyg ir turėtų provokuoti bei šokiruoti klausytoją, tačiau tai vyksta taip subtiliai ir netgi tam tikra prasme neutraliai, kad kažkokią maišto ideologiją geriausiu atveju galima tik numanyti kaip tinkamą tokiam muzikos stiliui iš principo.

Bocksholm kūrėjų poziciją jų gimtojo miestelio atžvilgiu taip pat galima suprasti tik iš žodinės jos deklaracijos projekto pristatyme. Nes neapykanta mažam antiekologiškam, nors ir švediškam :) miesteliui tikrai nėra vienintelis dalykas, kurį galima išreikšti ar įsivaizduoti išreikštą industrial stilistika. O ir pats būdas reikšti savo priešiškus jausmus slegiančio pramoninių garsų sunkumo ir idėjiškai nemotyvuoto (bent iš pirmo žvilgsnio) švediško šoumeniškumo deriniu tampa intriguojančiu suvokimo eksperimentu.

Latvių projekto Error socialinis angažuotumas yra kitoks iš principo. Noise muzika – triukšmu siekiama bekompromisiškumo, o fone vienas kitą keičiančiais šūkiais konstatuojama mūsų civilizacijos status quo – "failure of civilization... " Tačiau juodu ant balto – tiksliau, baltu ant juodo – užrašytos tiesmukos deklaracijos yra bene primityviausias būdas išreikšti savo idėjas, kažkuo primenantis kačiuko nosies baksnojimą į balutę. Tam tikram intelektualiniam lygiui tai yra visiškai nepaveiku, juo labiau, kad ir tą socialinę balutę sunkiai pavyksta identifikuoti kaip savą :) Todėl susikuria kažkokia iškreipta situacija, kai tiesmukas nuoširdumas (nors visada išlieka galimybė, kad net ir tai yra tik iliuzija) veda į absurdo potyrį...

Proziškosios Omega – Shnare.sio nebemačiau, o komentarų jo atžvilgiu necituosiu :) Taigi, taip jau atsitiko, kad tai ir buvo paskutinis šio renginio dalyvių sukeltas potyris – primityviai tiesmukas ir subtiliai rafinuotas kaip ir visa elektroninė muzika. Apskritai ne itin mėgstu tokius truputį neatsakingus ir pernelyg universalius apibendrinimus, bet – nors kažin ką!.. – galvoje kirba beveik įkyri mintis, kad elektroninė muzika vietoj polifoninės siuitos visai sėkmingai tiktų išreikšti šiuolaikinės civilizacijos dionisiškąjį pradą pačia (post)moderniausia prasme...

p.s. Visi vyksmo dalyvių komentarai cituojami be jų autorių leidimo :)

Parašė Alwyda, 2004-03-26