Boyd Rice: didysis noise provokatorius.

Jeigu šiais laikais industrial undergrounde ir yra žmonių, kuriuos galima būti pavadinti šios kultūros ikonomis, tokiu neabejotinai būtų galima laikyti amerikietį Boyd Rice. Provokuojantis noise pionierius, filmų kūrėjas, fotografas, rašytojas, okultizmo tyrinėtojas – šio veikėjo darbų sąrašas gali tęstis be galo. Kai kurie Boyd Rice netgi vadina savotiška kultine figūra, galinčia tapti šių laikų undergroundo Andy Warhol. Charles Manson Boyd Rice pavadino „juoduoju sąvadautoju“, o Marilin Manson atvirai sako, kad būtent Boyd Rice yra jo „vadovas“. Dar prisiminus Boyd Rice kolaboracijas su tokiais atlikėjais kaip Death In June, Current 93, Coil, Sol Invictus ar Blood Axis, jo provokuojančius pareiškimus ir filosofiją bei veiklą Šėtono bažnyčioje, tampa aišku, koks žmogus spalio 26 dieną surengs savo performansą Vilniuje kartu su Ait! ir Luftwaffe.

Noise kultūros pionierius

Pats Boyd Rice sako, kad labiausiai muzikoje jį įkvėpė septintojo dešimtmečio Vokietijos bei Prancūzijos merginų pop grupės bei glam rock. Tačiau iš tiesų jau nuo kūrybos 1973 metais, kai Boyd Rice iš į kalėjimą pasodinto savo draugo gavo tape recorderį, pradžios jo muzika teigė visai priešingą, aršų bekompromisinį pradą. Pirmasis 86 kopijų tiražu išleistas albumas „The Black Album“ bei vėliau įgyvendinto maestro projekto NON (kalbėdamas apie šio pavadinimo pasirinkimą Boyd Rice sakė, kad „tuo norima pasakyti viską, o kartu ir nieko“) darbai talpino savyje dronines kilpas, bandymus su garsais, triukšmo koliažus ir eksperimentus su vinilais – tuo metu pasaulyje to dar niekas nedarė.

Iš pradžių Boyd mėgino save ir keisto ambient srityje, tačiau vėliau jo skonis krypo vis radikalesne kryptimi, kol galiausiai išsivystė į tai, ką muzikos tyrinėtojai linkę vadinti pirmosios industrial bangos pradžia. Susirašinėjimas su Genesis P Orridge Boyd Rice, žinoma, taip pat darė įtaką, lygiai kaip ir panko sprogimas, leidęs agresyvioms muzikos apraiškoms išplisti ir į platesnį spektrą, o Boyd Rice gauti kontraktą su firma „Mute“, kuri jo įrašus, greta tokių atlikėjų kaip Nick Cave ar Depeche Mode, leidžia iki šiol.

„Aš nenaudojau noise, kad konfrontuočiau su kažkuo, man iš tiesų nuoširdžiai patinka triukšmas“, - Jau kūrybos pradžioje sakė Boyd Rice. Tuo metu Boyd Rice vis didėjantį autoritetą undergrounde stiprino ir jo pradėti rengti koncertai, kuriuos iškęsdavo tikrai ne visi – noizines atakas jis privesdavo iki maksimalaus lygio. Publika niekada megalėdavo žinoti, ko iš jo galima tikėtis – kartais jis siautėdavo scenoje, kartais – atvirkščiai, užsidarydavo persirengimo kambaryje ir garsus modeliuodavo iš ten. Chaosas, vykęs Boyd Rice koncertų metu, buvo užfiksuotas jo koncertiniame LP „Physical Evidence“.

Devintame dešimtmetyje Boyd Rice bloškė ne vieną ypatingą reikšmę industrial kultūroje turėjusį albumą – kad ir „Easy Listening for the Hard of Hearing“, kuriame manipuliavo įvairiose vietose įrašytais garsais, arba konceptualiaisiais  „Might!“ ar „God And Beast“. Lyg ir priklausantis tai pačiai subkultūrai, Boyd visada buvo kiek aukščiau už ją – tiek savo filosofiniu požiūriu, tiek bandymu atrasti vis naujus sąskambius. Pats Boyd Rice savo nuopelnų muzikai nė neketina slėpti, drąsiai pavadinęs save „king of noise“.

Ypatingą vietą Boyd Rice diskografijoje užima ir jo puikus albumas „Music, Martinis And Misanthropy“. Nihilistinė filosofija, juodas humoras, cinizmas – perlai šiame albume byra vienas po kito. Visiems neofolkeriams Boyd Rice, be abejo, puikiai žinomas iš jo kolaboracijų su Death In June – būtent Boyd Rice tapo vienu iš pagrindinių Death In June albumų „Alarm Agents“ ir „Wolf Pact“ kūrėjų. Projektas Scorpion Wind, kartu su Rose McDovall sukurtas Spell – nors Boyd Rice ir save vadina nepataisomu tinginiu, jo albumų sąrašas liudija visai ką kita.

Šėtono bažnyčios magistras

Boyd Rice artimi buvę ir esami bičiuliai taip pat leidžia suprasti, kokia kontraversiška asmenybė jis yra. Boyd Rice kurį laiką glaudžiai bendradarbiavo su Anton LaVey vadovaujama Šėtono bažnyčia – jis buvo įšventinas į šventikus, o vėliau į magistrus bažnyčios taryboje.

 Tiesa, pats Boyd Rice tvirtina, kad su pačia bažnyčia jį mažai kas siejo, o štai Anton buvo vienas iš artimiausių jo draugų, su kuriuo susitikdavo mažiausiai kartą per savaitę. Tiesa, po Anton La Vey mirties 1997 metais Boyd susidomėjimas Šėtono bažnyčia tolygo mažėjo.

„Kol jis buvo gyvas, aš galėjau išdidžiai sakyti, kad esu satanistas, kad esu vidinio Šėtono bažnyčios rato narys, tačiau po jo mirties mano tyrimai okultizmo srityje vystėsi visai kita krytimi. Taigi, kuo toliau, tuo labiau Šėtono bažnyčia vaidina vis mažesnį vaidmenį mano gyvenime“, - teigia Boyd Rice.

Kita ne ką mažiau ryški ir asmenybė, su kuriuo Boyd Rice ilgai palaikė glaudžius ryšius – Charles Manson. „Jis yra vienas iš tų žmonių, kurie turi neįtikėtiną įžvalgą“, - trumpai Charles Manson apibūdino Boyd Rice. Tiesa, jo kolaboracijos su Charles nutrūko po to, kai kalėjimo apsaugos tarnyba Boyd Rice kišenėje jo vizito pas Mansoną metu aptiko kulką.

„Visada turėjau sadisto prigimtį“

Nors Boyd Rice dažnai atvirai vadinamas visuomenės priešu, specialiosios tarnybos renka apie jį duomenis ir seka, o žiniasklaida vadina jį fašistu, pačiam mizantropui tai kelia tik juoką. Taip, jis atvirai spjauna į veidą supuvusios visuomenės moralės normoms, tačiau sako, kad jam visiškai neįdomi politika - tiesiog jo reiškiamos radikalios idėjos, kurių jis nė neketina slėpti, kai kam atrodo pernelyg žiaurios ir tiesmukos.

Boyd Rice netiki demokratijos iliuzija („Aš manau, kad šita visuomenė kenčia nuo pernelyg didelės laisvės, per daug teisių žmonėms leidžia jiems tapti neatsakingiems“), giliai domisi totalitarizmo ištakomis („pasaulio istorijoje įdomiausi žmonės buvo tie , kurie savo rankose galėjo išbandyti absoliučios jėgos galią“), tiesiai šviesiai rėžia, ką jis galvoja epie pagalbą skurstančioms šalims ar ekologines problemas („Aš manau, kad AIDS, ko gero, buvo geriausia, kas galėjo nutikti Afrikai“), feminizmą (jis parašė straipsnį „R.AP.E.“, kuriame teigia, jog vyrai gali prievartauti moteris, kad įrodytų savo viršenybę prieš jas).  „Stipūs vadovauja silpniems, o protingi valdo stiprius“, - tokia pagrindinė ilgą laiką socialinio darvinizmo teorijomis giliai besidomėjusio Boyd Rice filosofijos tezė.

Boyd Rice taip pat smarkiai domisi Šiaurės Europos mitologija, gnosticizmu, Gralio legendomis, yra parašęs nemažai tyrimų šiomis temomis. Anot Boyd Rice, šie tyrinėjimai jam kartais pastaruoju metu netgi užgožia muzikinę veiklą.

Kažkuris kritikas Boyd Rice kuriamą muziką apibūdino kaip labiausiai tinkamą klausytis lifte, besileidžiant į pragarą. Ir, ko gero, jis buvo teisus. „Aš visada turėjau sadisto prigimtį“, - kreivai piktžiugiškai šypsodamasis sako didysis noise provokatorius.  

Parašė Audrius Ožalas.