Kelionė į Mordorą (įspūdžiai).

Man, daugelį metų besidominčiam „industrial” subkultūra, Švedija, kaip šalis, visada kėlė ypatingą susidomėjimą. Visų pirma, tai kultinė mėsos leidykla, pavergusi ne vieną melomaną tiek savo leidžiamų produktų turiniu, tiek jų apipavidalinimu. Be to, ten yra galinga ir labai savotiška „industrial“ muzikos scena, neretai pasauliui diktuojanti savo įnoringą madą. Kiekvienas, mėgstantis „industrial“ muziką, nors ir nepažįsta pačios Švedijos, ją šiek tiek idealizuoja kaip šios muzikos vieną pagrindinių kalvių. Aš irgi buvau, o gal ir esu, ne išimtis. Ir prisipažįstu – mane visą laiką traukė į tą šalį ją giliau patyrinėti ir pažinti. Kelionei tereikėjo postūmio ir aš, kaip kantrus medžiotojas, jo laukiau.

Vieną dieną pasklido žinia, jog į Europą pirmą kartą atvažiuoja koncertuoti Shinjuku Thief. Stoholmas buvo ta vieta, kur turėjo įvykti vienas iš koncertų ir, kaip tyčia, ta vieta buvo arčiausiai mano namų. Man užvirė kraujas, nes Shinjuku Thief, nors šiais laikais nėra itin aktualus projektas, tačiau kažkada buvo vienas iš tų, kurie man padarė kokybinį interesų pokytį muzikoje. Šis darinys iš Australijos kadaise buvo savotiškas šauklys, kvietęs eiti giliau į elektroninių eksperimentų labirintus, kurie vėliau atvedė į Cold Meat Industry siaubingus atrakcionus. Įvertinęs, kaip dažnai Shinjuku Thief koncertuoja Europoje, supratau, jog jį pamatyti gyvai būtų tas pats, kas medžiotojui nusišypsojusi laimė išvysti Tasmanijos Velnią. Shinjuku Thief ir yra Tasmanijos Velnias ir aš išsiruošiau ten, kur jis turėjo trumpam atsirasti.

Sutemo vakaras X. Ankstų rytą turėjau išvykti į Rygą, o po to laivu pasiekti tą egzotišką šiaurės šalį. Susiradęs patį didžiausią odinį juodą krepšį kroviausi medžioklės reikmenis – pasas, bilietai, draudimo polisas ir visas arsenalas alkoholio butelių – įvairaus kalibro ir formų. Kaip tyčia apsilankė draugas, tad dalis šaudmenų buvo sunaikinta, tačiau visą naktį prahaliucinavęs, ryte vis tiek vos pakėliau krepšį. Atrodė, jog jis stiklinis. Vėliau trumpa kelionė taksi į stotį, kurios metu vairuotojas, sužinojęs kur vykstu, nuoširdžiai dėstė, jog jis nemėgsta perdžiūvusių bobų, nes mėgsta rankose jausti papus, o kadangi švedės didelės ir sportiškos, švedžių dideli papai yra gerai. Geležinė ir absoliuti logika savimi pasitikinčio vairuotojo trumpam išsklaidė pagirių apatiją. Vėliau penkios valandos prarasto gyvenimo autobuse, žiūrint pro langą filmą, kuris neturi jokio turinio.

Ryga. Nežinau ar mėgstu šį miestą. Tiesiog neturiu nuomonės. Tačiau mėgstu vieną Rygos aludę, kur pilsto dieviškąjį Leffe. Vien dėl šio fakto kelionė į Rygą visada man kels keistą pakylėjimą. Tą popietę nekreipdamas dėmesio į įvairias pastabas ir įtikinėjimus, jog pavėluosime į laivą, lengvai gurkšnojau dieviškąjį Leffe toje aludėje ir mąsčiau, jog artėju prie tos egzotiškos šiaurės šalies, kurią visada norėjau pažinti giliau.

Nors mano krepšys buvo pilnas provizijos, amžinas alkoholiko nerimas man kuždėjo, jog bus mažai ir aišku mes jos pasipildėme mieste, kaip ir pasipildėme dar daugiau patekę į „duty free“. Galbūt todėl latvių pasienietės, jausdamos mano įgimtą saiko neturėjimą, prie kontrolės punkto įkyriai klausinėjo, ar aš moku lietuviškai pasakyti žodį “spasybo” bei kokia upė teka mano gimtajame mieste. Aš jas nustebinau pasakęs, jog mano mieste teka net dvi upės ir apklausa baigėsi.

Pirkdamas vidutinės klasės bilietus į laivą, buvau įsitikinęs, jog gausiu 3m X 3m dvigulę lovą, kurios šone yra staliukas buteliams pastatyti, kojūgalyje telikas, na ir dar liukas retsykiais žvilgtelėti į jūros horizontą. Kai palydovė atidarė mūsų kajutės duris, supratau, jog nieko neišmanau apie kruizus. 2m X 1,5m ilgio raudonai išdažyta patalpa su dviem atlenkiamom lovom ir belangė man sukėlė mirtininko kameros asociacijas. Joje pratūnoti kaip žiurkei 16 valandų buvo neišvengiama būtinybė, tad iš karto įnikau į didelį Leffe butelį. Kai pastarasis ištuštėjo, apėmė saldus nuovargis, o netrukus miegas. Dar išgirdau, kaip kapitonas per vietinį radijo tašką grojant linksmai muzikai pranešė, jog septyni trumpi signalai ir vienas ilgas reiškia, jog laivas skęsta. Balsas tolo ir aš nugrimzdau į miego užmarštį. Prabudome abu su bendrakeleive vienu metu nuo kažkokio signalo. Kažkokia didžiulė jėga vartė kajutę tai į vieną šoną, tai į kitą. Man toptelėjo mintis, jog jūroje stipri audra. Ieškojau laikrodžio įsitikinti, jog jau rytas ir plaukti liko neilgai. Tai, ką pamačiau ciferblate, mane nuteikė labai rimtai. Buvo tik vidurnaktis, o tai reiškė jog viskas tik prasideda. Supo vis stipriau, sukosi galva ir truputį pykino, sapnavosi pranašingi sapnai.

Ryte palikome žiurkės urvą ieškodami maisto. Atradome restoraną su didžiuliais langais į tolį ir aš buvau pakerėtas vieno gražiausių vaizdų, kokį esu regėjęs. Mes plaukėme fiordais pro nesuskaičiuojamą galybę salų, ant kurių stovėjo nesuskaičiuojama galybė vasarnamių ir kiekvienas jų reiškė atsiribojimą, susikaupimą ir vienatvę, tai, ką pavogė iš mūsų civilizacija. Aš regėjau tuos slenkančius peizažus ir jaučiau vidinį katarsį. Fiordais mes plaukėme kelias valandas ir vėliau mums paaiškino, jog vikingai pastatė Stokholmą labai giliai salyne, kad priešai pasiklystų neatradę valstybės širdies.

Galų gale priplaukėme širdį. Ant akmeninių uolų stovėjo ryškūs ir niūrūs, bordo spalvos daugiaaukščiai namai. Kažkur toliau matėsi didžiuliai kaminai, verčiantys iš savęs dūmų kamuolius, o dangus buvo pilkas it švinas. Man toptelėjo vienintelė mintis, apibūdinanti reginį. Tai MORDORAS. Ir tą akimirką man pasirodė, jog aš supratau Švedijos mįslę.

Išlipome iš kelto. Aplinkui dvelkė pavasariu. Mūsų pasiimti iš uosto atvažiavo nepaprastai elegantiškas 1973 metų SAAB ir aš jutau didžiulį malonumą juo važiuoti per Stokholmo senamiestį, kuris man kėlė kažkokį keistą įspūdį. Man pasirodė, jog Stokholmas labai skiriasi nuo kitų Europos miestų savo senovišku solidumu. Prestižinių parduotuvių rajonas man priminė komunistinių laikų Vilnių, o pačios parduotuvės – senąsias Vilniaus parduotuves. Tačiau aišku, parduotuvių turinys buvo visai kitoks. Jos dvelkė solidžia prabanga. Ir dar viena labai svarbi detalė, kuri man liko mįslė. Stokholmas keistai spinduliavo ir mirgėjo. Ne, ne parduotuvių vitrinos. O visa erdvė, kurią fiksavo akies tinklainė. Jaučiau euforiją tarsi būčiau suvalgęs meksikietiškų grybų. Viskas raibuliavo mėlyna ir stroncio spalva. Tai teikė man džiaugsmą ir ramybę.

Mes atvykome į namą priemiestyje, apsuptą kapinių, kuriame ruošėmės apsistoti keletui dienų. Campari butelio turinys laužė bendravimo barjerus su šeimininku, mes planavome ką veiksime iki koncerto. Tiek visko norėjosi nuveikti, jog galų gale nusprendėme elgtis spontaniškai. Spontaniškai – tai pradžioje į aludę, o po to kaip dievas duos. Nuvykome į Stokholmo aludę, ten jau ruošėsi koncertui pažįstami ir nepažįstami personažai. Aludėje prasidėjo pažintis su švediškomis kainomis. Alus, trupučiuką prastesnis už lietuvišką vidutinį, bokalas – 10 litų, riešutėliai, keli sūrūs riešutėliai – 8 litai. Nebrangu, nes sėdime pas arabą, o pas juos pigiau. Vėliau nuėjome į kitą, rimtesnę vietą. Mėsainis – 40 litų, alus – 22 litai bokalas. Čia jau vidutinės kainos. Tarsi ir nieko ypatingo, tačiau bokalo juk mažai. O tada ir pradedi pastebėti didelį skirtumą tarp išsivysčiusio Mordoro ir ten, iš kur mes atvykome. Mordoras – rūstus atvykusiems ir mažiau rūstus saviems. Tačiau tikrai rūstus visiems. Keliaujantys medžiotojai privalo to nepamiršti.

Gerai paskalavę gerkles “ale” ir “stought” klasifikacijos skysčiais patraukėme į Fylkingen, klubą, kuriame turėjo įvykti koncertas. Pats Fylkingen, kaip kultūrinis reiškinys, nusipelno keleto atskirų eilučių. Visų pirma, tai gerai įrengta koncertų salė Stokholmo centre. Ji kažkuo primena kino teatrą. Antra, į koncerto salę patenkama pro kuklų, tačiau skoningai įrengtą barą, kuriame alus kainuoja turbūt pigiausiai visame Stokholme. O trečia, Fylkingen koncertų salę pilnai išlaiko valstybė ir skirta ji retai komercinę sėkmę turinčiam alternatyviam menui demonstruoti. Tai poligonas, kuriame savo beprotiškiausias idėjas kokybiškai gali išreikšti visų subkultūrų atstovai. Be to, valstybė imperatyviai reguliuoja, kad Fylkingene alus būtų nebrangus. Žodžiu, Fylkingen – tai kiekvieno undergrounderio įkūnyta svajonė ir aš niekada nelaikysiu valstybės išsivysčiusia, jei ji neturi tokio klubo.

Į Fylkingeną susirinko apytiksliai 80 žmonių ir renginio organizatoriai atrodė išdidūs ir patenkinti, nes Švedijoje „industrial“ koncertą aplankiusiųjų žmonių skaičius retai kada viršija 40. Tiesa, gal net pusė publikos buvo patys muzikantai, kurie pamiršę savo skandinavišką santūrumą, mikliai tuštino baro šaldytuvo atsargas. Ir tai buvo absoliučiai logiška, nes Fylkingene draudžiama prekiauti svaigalais perfomance’o metu. Sinchroniškai siurbčiojant Tuborgą klegėjo dūmuose paskendęs baras, o niekai sklido iš burnų į erdvę, kol atsidarė koncerto salės durys, kviečiančios klausytis pirmojo projekto. Švedai surimtėjo ir tarsi imperatoriškieji pingvinai nukrypavo į salę, o aš nusekiau paskui ir pirmą kartą teko patirti, kaip tai vyksta Švedijoje. Turiu galvoje koncertą. Pirmiausia visi pasiėmė po kėdę, kurių buvo pilna salės gale, ją pasistatė prieš sceną, susėdo ir apmirė. Salėje tvyrojo mirtina tyla. Atrodė niekas nekvėpavo. Šioje tyloje pasijutau labai nejaukiai gurkšnodamas alų. Prasidėjo veiksmas. Tiksliau, dviejuose ekranuose atsirado vaizdai, o iš kolonėlių pradėjo sklisti tamsus ir tirštas „drone ambient“. Pirmi grojo Moljebka Pvlse. Muzikos ir vaizdo sintezė pamažu įtraukė į keistą, sterilų ir šaltą pasaulį, kuris deklaravo tamsias urbanistines ateities nuojautas. Muzika stiprino vaizdą ekranuose, o vaizdas brovėsi į sąmonę. Moljebka Pvlse gilus „drone“ lėtai bangavo, tai stiprėdamas, tai atslūgdamas, o ekranuose projektuojamos šaltos šviesos geometrinės formos tamsioje salėje kūrė kitų pasaulių asociacijas. Kaip viskas prasidėjo mirtinoje tyloje, taip viskas ir baigėsi. Užsidegė šviesa ir švedai suskubo prie baro turiningai praleisti pertrauką ir sumaniai išleisti kronas. Vėliau vėl tas pats ritualas. Kažkas davė nepastebimą ženklą, visi susirinko salėje, susėdo ir sustingo. Atėjau į salę jau grojant antram projektui Diskrepant. Vėl pasijutau labai nejaukiai, nes atsivilkau su buteliu alaus, o švedai sėdėjo nejudėdami tarsi mokyklinukai pamokoje. Diskrepant muzika man pasirodė blanki ir neoriginali, tad išėjau iš salės į apytuštį barą ir pasinėriau į apmąstymus apie švedus. Mane šiek tiek erzino perdėtas jų santūrumas ir tai, jog Fylkingene visi elgiasi tarsi nacionaliniame teatre. Tokio tipo koncertuose aš pratęs muziką kontempliuoti stovėdamas ir gurkšnodamas alų, o dabar jaučiausi tarsi aukštuomenės vakarėlyje, kur visi paklūsta varžantiems, nerašytiems įstatymams. Tą akimirką kažkodėl pagalvojau, jog tai kapitalistinės tuštybės pasekmė, tačiau sau prieštaravau, jog tušti žmonės negali kurti tokios stiprios muzikos, kokia garsėja švedai. Vis dėlto man pasirodė, jog supratau šių žmonių būdą. Jie nėra tušti. Jų išorinis santūrumas yra didžiulio egocentrizmo pasekmė. Egocentrizmo, kuris jiems leidžia hiperbolizuotai susikoncentruoti į save ir išgauti giliausius vidinius kodus, kurie panaudojami kūrybai. Man pasirodė, jog švedai save taupo ir neišsišvaisto. Bemąstant baras vėl prisipildė žmonių ir tai buvo ženklas, jog Diskrepant baigė groti. Trečias projektas vakaro programoje buvo Des Esseintes. Magnus Sundstrom, kaip įprasta, transliavo provokuojančią, erotišką, skoningai parinktą videoprojekciją didingo, masyvaus ir labai ekspresyvaus skandinaviško „industrial“ fone. Pasirodymas buvo labai dinamiškas, lyginant su pirmais dviem projektais. Magnus iš peties mušė elektroninį būgną, o švedų publika tarsi britų aristokratai pasyviai sėdėjo ant kėdžių ir nejudėdami žiopsojo į ekranus. Tą akimirką aiškiai supratau – jei dar kada važiuosiu į Stokholmą, tai tikrai ne į koncertą. Publikos pasyvi reakcija į ekspresyvią Des Esseintes muziką mane įžeidė. Tiesa, švedams pateisinti prisipažįstu, jog ir pats sėdėjau tyliai lyg pelė, tačiau tik todėl, kad nenorėjau maištauti prieš vietinius papročius. Vėl pertrauka, baras, alus. Pajutau triuškinantį nuovargį. Alus neveikė dėl didžiulės tolerancijos. Įsitempęs laukiau koncerto kulminacijos – Shinjuku Thief pasirodymo. Pertrauka (gal man taip pasirodė dėl nuovargio, ar taip sugalvojo organizatoriai ažiotažui sukelti) truko kaip niekad ilgai, tačiau galų gale vėl visi suėjome į salę. Shinjuku Thief kūrėjas Darren Verhannen stovėjo prie laptopo ir ruošėsi setui. Jis privertė mane šyptelti. Skirtingai nuo CMI vaikinų, kurie mėgsta rengtis juodai ir demonstruoti viskam abejingus maniakiškus veidus, Darren man daugiau priminė kokios rock’o grupės veteraną. Aštuoniasdešimtųjų šukuosena, labai siauros ir pakankamai trumpos džinsinės kelnės ir, kas man pasirodė visiškai neįtikėtina – balti kedai su auliukais, kurie kėlė daugiau asociacijų su Def Lepard, Scorpions sceniniu įvaizdžiu nei su „industrial“ žmonių mada. Tačiau šviesos salėje užgeso ir nutraukė Darreno tyrinėjimą. Prasidėjo Shinjuku Thief setas. Pirmieji videoprojekcijos vaizdai ir juos lydinti muzika pranašavo kažką nepaprasto. Shinjuku Thief poveikis turėjo savo ypatingą braižą. Muzikos ir vaizdo jėga buvo perduodama ne atlikėjo charizma ar perfomance’o pagalba – Darren paskendęs tamsoje, nejudėdamas valdė savo kompiuterį – o muzikos ir vaizdo tarpusavio žaisme ir perduodamų simbolių gelme ir subtilumu. Be to, savo pridėjo ir itin aukšta vaizdo bei garso kokybė. Viso seto metu jautėsi, jog Shinjuku Thief užhipnotizavęs salę veda per įvairiausių ir subtiliausių nuojautų pasaulius. Darren stebėtinai subtiliai pagavo publikos emocijas ir  neatleisdamas vidinės įtampos valdė iki paskutinės sekundės. Shinjuku Thief greičiau priminė ne koncertą, bet tobulą, išbaigtą meno kūrinį, kurio kūrėjas liko šešėlyje. Setas buvo labai kinematografiškas. Publika žiūrėjo labai įdomų, paslaptingą filmą, kurio pabaigos ar net sekančio siužetinio posūkio buvo neįmanoma nuspėti. Aš buvau pritrenktas kaip subtiliai garso ir vaizdo pagalba yra konstruojama intriguojanti paslapties atmosfera. Visa, ką girdėjau iš kolonėlių ir mačiau ekranuose, atrodė be galo gilu ir aišku, tačiau nepasidavė žodiniams apibūdinimams. Tai buvo nepaprasta grožio kontempliacija ir aš jaučiau begalinį estetinį katarsį. Panašu, kad ne aš vienas. Nes setui pasibaigus, švedai, o iš jų santūrumo to tikrai nesitikėjau, ilgai plojo. Išties Shinjuku Thief paliko neužmirštamą įspūdį, jaučiausi tarsi medžiotojui nusišypsojo laimė pamatyti Tasmanijos Velnią.

Koncertas baigėsi. Kai išėjome į gatvę stipriai snigo ir pustė. Aš liūdėjau, Shinjuku Thief sukeltas katarsis pradėjo blėsti ir prasidėjo abstinencija. Stokholmas pūgoje man priminė filmą „Legenda”. Vienaragis buvo nužudytas ir visas pasaulis tapo nesibaigiančia žiema, kurioje karaliauja tamsos jėgos. Sniego audra truko dvi dienas ir Stokholmas neleido jo tyrinėti. Man labiausiai įsiminė juodas-juodas neužšalusios jūros vanduo, tekantis grėsmingom srovėm apie salą, kurioje stūkso karalių rūmai. Nuo tilto šis vaizdas kėlė asociaciją kažko labai šalto ir prasismelkiančio iki kaulų. Vasaris stojo į žūtbūtinę kovą su artėjančiu pavasariu.

Alkoholio provizija baigėsi ir tai buvo ženklas evakuotis iš Mordoro į Rytus. Laive, plaukiančiame į Rygą, mes patyrėme dar vieną neužmirštamą nuotykį. Žiemos audrą jūroje. Tai buvo pagarbą ir siaubą kelianti stichija. Didžiulės bangos siaubingais smūgiais daužėsi į geležinį bortą, atrodė, jog kažkas plėšo metalą ir prisiekiu, atrodė, jog mums galas. Laivą siaubingai supo ir visi gėrė be saiko greičiau iš siaubo nei paleistuvystės. Vaikščioti painiais laivo koridoriais tiesiai buvo tiesiog neįmanoma. Kažkur dingo visi popieriniai maišeliai vėmalams. Restorane, kabareto šokėja, paraginusi visus eiti šokti, bejėgiškai trypčiojo vietoje, norėdama dingti į užkulisius. Ji atrodė apgailėtinai. Būgnininkas vos sugavo benučiuožiantį grindimis būgną. O per langus matėsi kaip juodžiausiame horizonte bangos praryja vos matomą švyturį. Vakare buvo linksma, nes laive tvyrojo panika, visiems buvo blogai, o naktį stipriai pykino. Ryte, kai laivas įplaukė į užšalusią Rygos įlanką, pajutau katarsį antrą kartą. Laivas lengvai slydo užšalusiu kaip stiklas jūros paviršiumi, o diena buvo giedra kaip vaikystėje. Krūtinę glostė šiurpuliukai, jog Rygoje laukia dieviškasis Leffe alus už Fylkingeno kainas. McShein aludė reiškė laimingą kelionės pabaigą ir aš, liesdamas savo lūpomis saldų ir mistišką gėrimą, mąsčiau apie kelionę į Mordorą. Nujaučiau, jog manęs dar laukia ne vienas nuotykis, susijęs su juo, ir aš ten būtinai grįšiu, nes būtent rūsčiajame Mordore yra vartai į rojų, kuriuos peržengus išsipildo visi pasaulio troškimai. Vartai į Rojų, kurio pavadinimas “Systembolaget”.

Parašė Lashisha, 2005-08-20