NORDIC AUDIO MODERN 2005 (festivalio apžvalga).

Jau pirmosios žinios apie šių metų “Nordic Audio Modern” nedviprasmiškai žadėjo, kad tai bus Lina Baby Doll benefisas – visgi trys projektai per vieną vakarą atrodo įspūdingai. Vėliau sudėties papildymas tokiomis žvaigždėmis kaip Con-Dom ar The Grey Wolves galutinai įtikino, kad šeštadienio vakarą tikrai teks susiruošti ir nunešti savo kaulus į „Vault“ bunkerį. Nors šiaip negalėčiau pasakyti, kad šios koncertų vietos aura mane labai trauktų, turiu pripažinti, kad bent jau „Nordic Audio Modern“ atmosferai ši vieta tiko neblogai. 

Į festą apsireiškiu pavėlavęs, tuo metu, kai savo programą jau įsukinėja pirmasis vakaro projektas – anglai The Grey Wolves. Susispietę žmogėnai, žinoma, daugiau žiūri ne į tai, ką veikia The Grey Wolves veikėjai, o tai, kas rodoma ekrane – pornofilmų fragmentai. The Grey Wolves parinko gana platų porno veiksmo diapozoną – nuo sadomazochizmo iki grupinių orgijų, taigi, turėjo būti patenkinti įvairūs seksualiniai skoniai:) Asmeniškai man The Grey Wolves pasirodymas didesnio įspūdžio nepaliko – garsinis aspektas pasirodė pernelyg chaotiškas, o tai, ką jie stengėsi perteikti savo pasirodymu, man taip galutinai ir liko neaišku. Tiesa, galbūt toks chaotiškumas ir yra jų performansų stilius - ne veltui jiems mėginama prikabinti industrial pankų etiketę. Įspūdžio nepadidino ir po pasirodymo dalinami saldainiai.Galbūt problema ir tai, kad The Grey Wolves grojo primieji, ir per kelias minutes perjungti savo sąmonę iš „subačiovkės“ atmosferos į The Grey Wolves nebuvo itin lengva.

Kiti maratono dalyviai – Janitor. Tiesą pasakius, buvo neramu, kaip garsus girtuoklis Lina sugebės atlaikyti bent tris savo projektus, ir jau jam išėjus tai daryti su Janitor, buvo akivaizdu, kad Deutsch Nepal kūrėjas, švelniai tariant, blaivumu nė nedvelkia. Apie Janitor pasiriodymą parašyti kažką prasmingesnio yra gana sudėtinga - turint omenyje, kad visas šis Lina šou truko keliolika minučių. Gerokai turėjo būti nustebę tie, kurie tikėjosi išgirsti bent jau kažką panašaus į tai, kas įrašyta Janitor albumuose. Vietoje to – Lina su gitara slenkantis palei žemę, aplink jį tarsi aplink kokią roko žvaigždę susispietusi fotografų ir filmuotojų minia (kuri akivaizdžiai nervino ne vieną šio festo dalyvį ir kaip reikiant gadino atmosferą), atlaidžios šypsenos veiduose, ir vos prasidėjęs Janitor performansas baigiasi. „Lina turėtų savo karjerą baigti kaip artistas“, - sako McKaras, ir, ko gero, jis teisus.

Paskui atėjo laikas, bent jau mano nuomone, šio festivalio viršūnei  – Con-Dom. Nesu tikras, kad šios muzikos klausyčiausi namie, tačiau koncerte Con-Dom sugebėjo perteikti absoliučią jėgą. Skirtingai nuo The Grey Wolves, per Con-Dom pasirodymą viskas atrodė labai rimta, apskaičiuota ir skirta perteikti tam tikrą prasmę. Kai M.Dando išeidavo į salę ir tiesiog į veidus rėkdavo savo messag‘ą ar dažais tepliodavo žiūrovų veidus, tai tikrai nebuvo panašu tik į dar vieną eilinę standartinę power electronics provokaciją. Žinoma, įspūdingas buvo ne tik M.Dando veiksmas (nors būtent jį kažkodėl daug kas pabrėžia labiausiai), bet ir muzikinis Con-Dom aspektas. Garsas buvo švarus (kaip tai keistai benuskambėtų apibūdinant power electronics muziką), preciziškai tikslus ir kartu turintis labai didžiulę įkrovą ir gulantis ant smegenų su didžiule jėga. Juodai-balta video koncepcija visą šį veiksmą dar labiau apjungė į vieną aiškią visumą, ir pasibaigus Con-Dom pasirodymui buvo aišku, kad ką tik čia į erdvę buvo paleista didžiulė jėgos iškrova.

Frozen Faces. Mano festivalio favoritų sąraše – antri po Con-Dom. Bent jau tą vakarą Linos įsikūnijimas į Frozen Faces man pasirodė kur kas įdomesnis nei Deutsch Nepal, galbūt todėl, kad matytas pirmą kartą, skirtingai nuo Deutsch Nepal. Nerimu pripildytos psichodelinės garsų kilpos, giluminis ritmas išties, kaip daug kas pastebi, primena kai kuriuos neramiausius, psichodeliškiausius Deutsch Nepal darbus. Žinoma, būtų keista, jeigu Lina netęstų savo spektaklio ir per Frozen Faces. Veiksmas Nr.2 – Linos striptizas. Negrabiai nusivelka drabužius vieną po kito, tuo metu garsų sienoms ritantis veinai po kitos bei fone besikiečiant užloopsintiems Frozen Faces albumo tematikos vaizdams. Iki galo Lina taip ir neišsirengia, atsisėda ant žemės, Frozen Faces baigiasi, o aš skubu įsigyti Frozen faces LP, kuri vėliau plokštelių grotuve sukasi kelias dienas iš eilės.

Latviai Traur Zot tikrai nebuvo laukiamiausias festivalio projektas, tačiau bent jau mano lūkesčius kaimynai tikrai pranoko. Nesunku atspėti, kad iš Latvijos gausime vokiečių mokyklos elektronikos dozę, Traur Zot šį laukimą ir patvirtino. Nuo tamsaus noizinio ambiento prasidėjęs Traut Zot  srautas vėliau nepaliaujamai augo iki pamažu prasiveržiančio Ant-Zen leiblo grupių kūrybą primenančio kieto ritmo. Atrodė, kad tuoj jau viskas peraugs į kietą industrialinio ritmo mašiną, tačiau ties tuo viskas ir sustojo. Gale jie lyg ir ruošėsi pateikti dar vieną eksperimentą, tačiau jiems tai nelabai pavyko. Šiaip ar taip, nors ir nelabai originaliai, tačiau Traur Zot sugrojo, bent jau mano galva, visai neblogai, o kai kam, kiek teko girdėti, tai buvo netgi vienas iš geriausių pasirodymų per festą.

Deutsch Nepal. Pauzė prieš Deutsch Nepal gerokai užsitęsia, ir, žinant Linos pomėgį ne tik išgerti, bet ir netikėtai dingti, kyla klausimas, ar jį išvis dar tą vakarą išvysime. Juo labiau, kai kolega pasakoja matęs Liną vikriu žingsneliu smunkantį į lauką. Visgi ne – Lina netvirtai, tačiau aiškiai žinodamas tikslą pasirodo prie aparato. Tiesa, neilgam. Po kelių minučių jis vėlgi taip pat užtikrintai nužingsniuoja kažkur nuo scenos. Lashisha nulekia paskui jį. Na, šįkart visgi Linos kelionė lygtai buvo tik iki tualeto. Lina vėl prie aparato, ir jo rankose vėl atsiranda alaus butelis, nors galėčiau prisiekti, kad anksčiau jo neturėjo. Na, tai nuostabos, aišku, nekelia, nes negeriančio Linos per Deutsch Nepal dar neteko matyti. Deutsch Nepal šįsyk paliko dvejopą įspūdį. Kaip visada, tai buvo stipru ir galinga. Keturis kartus mačiau Deutsch Nepal, ir visada tai palikdavo stprų įspūdį. Kita vertus, bent jau man šis Deutsch Nepal savo poveikiu buvo silpniausias iš matytų Lietuvoje, išskyrus dalį, kuri prasidėjo su „The Bird of Steel“ – visgi ši Deutsch Nepal programa girdėta jau ne vieną kartą, ir nors jos sukuriami pojūčiai kiekvieną kartą vis kitokie, įdomu būtų išvysti naują Linos programą. Šįsyk žiūrėdamas Deutsch Nepal prisiminiau, kaip pirmą kartą teko jį prieš keletą metų matyti Vokietijos Gotik Treffen festivalyje, - tuomet Lina sukosi prie aparatų, keisdamas kasetes vieną po kitos, tačiau kiekviename kitame Deustch Nepal koncerte Lina kuo toliau, tuo labiau pasirodo kaip „frontmanas“, dainuojantis priekyje. Vokalinė Deustch Nepal pusė akivaizdžiai įgauna vis svarbesnę reikšmę. Jeigu net ir su industrial kultūra nelabai ką bendro turintis Sigis iš Goetheanum pagyrė Liną kaip vokalistą, tai kažką sako. Žinoma, Lina be ekscesų neapsieina ir šįsyk – jo mikrofonas krinta ant žemės, Lina jį pakelia ramiai, tarsi tai nutiktų vos ne kiekvieną dieną. Tai  taip įprasta Deutsch Nepal pasirodymams – vieną minutę tu gėriesi muzikos kuriama didinga nuotaika, kitą Lina visus šiuos kerus lyg niekur nieko išblaško.

Hazard. Groti po Deustch Nepal nėra dėkingas dalykas. Juo labiau, kai tu net nesirengi daryti kažkokių performansų, o tiesiog palinkęs virš kompiuterio ekrano dėlioji garsų konstrukcijas. Ir juo labiau, kai prieš tave grojo jau 6 projektai ir kai jau beveik trečia valanda nakties. Galbūt tai buvo vienos iš priežasčių, kodėl Hazard pasirodymas manęs visiškai neužkabino. Muzikos jau buvo aiškus perdozavimas, ir smegeninę galėjo atgaivinti tik labai stiprūs pojūčiai. Hazard jų nesuteikė. Kaip ir per bet kurias išgertuves, ateina laikas, kai linksmybės pamažu baigiasi, - lieka arba važiuoti namo, arba ramiai „dasimušinėti“ iki galo. Šįkart buvo pasirinktas pirmasis variantas.

Parašė Audrius Ožalas, 2005-05-15