Mėsos fiesta Antverpene (įspūdžiai).
Žiema - tai kasmet besikartojantis, kaskart evoliucionuojantis ciklas, apimantis visas planetos gyvąsias ląsteles. Iš pradžių lauktas purus ir žaismingas sniegas pamažu tampa tragiškai graudus elegiškos nostalgijos dirgiklis. Ir niekas nesikeičia, tarsi laikas būtų sustojęs, kur bepažvelgtum, visur tas pats filmas, kurio pagrindinis veikėjas sniegas... Supančios erdvės monotonija daro įtaką minčių kryptingumui, nukreipdama jas į tolimus miglotus prisiminimus, o vis labiau gilėjantis liūdesys pasiglemžia likusią viltį.
Dar gruodžiui nepasibaigus, mano klausos receptorius vis dažniau ir dažniau stebino ramios muzikos melodijos. Sausio vidury beveik visų ekstremaliosios elektronikos kompaktų viršeliai jau buvo padengti tuo neliečiamybės dulkių sluoksniu. Gregorietiškas choralas, dark ambient, industrial muzikos albumų viršeliai, atsikratę dulkių.
Aptikus festivalio promotioną apėme keistas, taip seniai patirtas jausmas, tvirtas žinojimas, kad ten būsiu. Iki COLD MEAT INDUSTRY festivalio buvo likęs daugiau negu mėnuo, kurio metu vis giliau ir giliau nepakeliama desperacija pasiglemždavo mano sielą. Prieš tris dienas iki festivalio susigriebiau užsisakyti viešbutį, prieš dvi dienas iki festivalio palikau ankstesnę darbovietę, diena iki festivalio sėdau į autobusą. Koncerto pradžia 16 val, Antwerpene, numatytu grafiku turiu būti 11, - ramiai ir abejingai pamaniau, žiūrėdama į už lango bėgančią pilką kelio juostą, jau kirtus LT/PL sieną, ir mintys nukeliavo skaitomos knygos šaukiamais keliais.
Auštant įvažiavome į Vokietiją. Ta pati rami mintis, kad mes važiuojame sklandžiai, pagal grafiką, aplankė mano užsimiegojusią sąmonę ir vėl užsnūdau. Pramerkus akis tebebuvome Vokietijoje. Po poros valandų įvažiavomė į Belgiją. Kadaise šioje šalyje patirtos akimirkos kaip miražas iškilo mano vaizduoteje.
Iki Antwerpeno - 80km, laikas - 12 Val. Kad ir vėlavome, vis vien jaučiausi rami ir visur spėjanti. Begeriant kavą ir besikalbant su stiuardese autobusą sustabdė belgų policija. Sėdėjau už vairuotojo kabinos užuolaidos. Išgirdusi policininko monologą apie 700 eurų baudą stiuardesei, kai prakeiktas belgas neleido įterpt nė žodžio, nusprendžiau įsikišti. Policininkas net žadą prarado, kai prisistačiau eurolines advokate (kurios teisės žinios baigėsi teisės pagrindų įskaita per praeitų metų žiemos sesiją). Atsitokėjęs vėl pradėjo aiškinti savo pasenusius reikalavimus, neatitinkančius tiesos. Paprašius jo ženklelio, man buvo uždėti antrankiai. Kaip ir kas vyko, pasakot nėra prasmės, bet prarasto laiko faktas lieka faktu.16.30 buvau Antverpene, viešbutis buvo centre, tad po kelių minučių bėgimo jau stovėjau greta registracijos stalo. Registratoriui betvarkant popierius apžiūrinėjau viešbučio interjerą, staiga skelbimų lentoj radau informaciją apie CMI bei išsamų paaiškinimą, kaip ten nusigauti. Ar tu irgi atvykai į šį koncertą? Šiandien šiame viešbutyje jūsų daug, - pakomentavo pastarasis, duodamas lapelį su kambario kodu. Tepaprašiau, kad po pusvalandžio iškviestų taksi.
Važiodama žinojau, kad proiekt hat jau pražiopsojau, visa savo esybe neapkęsdama aplombiško policininko, vyliausi spėt Į The Protagonist.
Įžengus į teatrą, visi šiandienos įvykiai pradingo. Staiga apėmė pasakos būsena, kuri kitaip negu daugelis pasakų neturės laimingos ir šviesios pabaigos. Hole mane maloniai kaip du pasakų riteriai pasitinka du vaikinai, kurių vienas ant rankos užmauna žydrą festivalio apyrankę, o kitas dėmesingai palydi iki rūbinės, kurioje įsikūrę CMI organizacijos atstovai parduoda kompaktus, vinilus. Visi esantys kažkodėl šypsosi, sukeldami vidinį disonansa (juk ne Kalėdų švęst susirinkome). Girdėjau tik iš kažkur sklindančius mistiškus garsus, kurių pagrindas - nemirtingoji klasika, taip sklandžiai susiliejanti su dark ambient. Sena ir moderni, graudi ir hosaninė muzika sklinda iš viršaus. Bėgau dabar jau ne tik negirdėdama, bet jau ir nematydama aplinkui esančių žmonių.Tamsių prisiminimų varpas, ataidintis iš senovės laikų. Pakilus laiptais matau instaliaciją. Tai turbūt kito po Nosferatu sukurto filmo apie vampyrus siužetai, kurių derėjimas ten ir tuo metu buvo idealus. Instaliacija pasibaigia, tvyro mylėjimosi scena, po kurios liks tik nepakeliamas ilgesys. Magnus Sundstrom The Pratagonist.
Įsijungus ryškiai šviesai, akys, kaip išėjus į apsnigusį lauką, automatiškai užsimerkia, bet nenoras jų atmerkti buvo stipresnis už mane, todėl likau sėdėt užsimerkus. Po kiek laiko tarsi iš šimtmečius trukusio sapno prabudusi matau beveik tuščią salę. Likę sėdėt žmonės arba negali atsigaut, arba nenori prarast savo patogių vietų.Violetinės spalvos sėdynės kėlė nepaaiškinamą nerimą. Vietų skaičius - apie 700, gal 1000. Nors salė plati ir aukštomis lubomis, erdvės jai vis dėlto trūksta. Jau visiškai pripratusi prie šviesos atsikeliu ir leidžiuosi į holą. Chaotiška aplinka, žmonės kaip bitės avily ūždami blaškosi. Ir vėl keistai šypsosi. Hole aptinku dar vienerius, vedančius žemyn laiptus, kuriais nusileidus yra baras. Išgėrusi šalto alaus bokalą, pasijutau blaivesnė. Suskamba pirmas įspėjamasis teatro skambutis, dar spėju įkvėpti gryno oro. Į veiksmo salę kildama sutinku Peterį Andersoną ir pirmąsyk per pastarąsias kelias dienas gimsta nuoširdi šypsena.
Scenoje pasirodo Lina Baby Doll Deutsch Nepal, antroji ir paskutinioji tąvakar nuoširdi šypsena mano veide. Sunki, hipnozuojanti industrial muzika pasklinda saleje. Gurkšnuodamas alų Lina tyliai uždainuoja. Klausydamas paranoidiškų lyrikų nepastebi, kaip muzika įgauna tą audrą, tą fizinį geismą sukeliančią audrą. Ir Linos balsas jau nebetylus. Deuch Nepal - tai ramybė ir (ar) audra. Užbaigiamieji paskutiniosios dainos žodžiai tonight you will die iškėlė visiems esantiems alternatyvą: bėgti (nuo tiesos) namo, ar pasilikti.
Hole toks pat chaosas, tarsi niekas nesikeistų. Pertrauką paskyriau parduodamų kompaktų studijavimui.
Įprasta Raison Detre žudanti ambient atmosfera, sunkių (skaudžių) susidūrimų garsai. Filmuota medžiaga - tai aprūdijęs laivas. Masyvus ir erdvus, senas ir didingas laivas, kuris, būdamas nebylus, pasako viską, ką žino. Ir muzika, savo ramybe sukrečianti psichiką, gal net stipriau už brutalųjį powerį gal (to neištyriau, ir toks tyrimas tikrai nėra mano tikslas).
Brighter Death Now scenoje pasirodė trys vyrai: Lina, Rodžeris ir Jacobsas. Jacobsui įjungus muziką, salėje atsiranda atmosferinis šiurkštumas, žiaurumas bei įtampa. Rodžeris daktaras, prievarta paguldo Liną ant operacinio (bandomojo) stalo, kuriam, nors ir be kelnių, pavyksta pabėgti. Destruktyvus, negailestingas noizas, Linos papildomais elektro gitaros agresyviais (maištingais) akordais. Brutalios, realybę filtruojančios instaliacijos. Trečdalis, o gal ir pusė salėje buvusių žiūrovų, neatlaikydami sunkios muzikos, lydimos žiauriais kariniais vaizdais perteikiamos informacijos, pabėgo. Tolesnės BDN pasirodymo eigos nepasakosiu, bet Lashishos (Heilige Fleur 5 apžvalginiame straipsnije) pabrėžtas šou, kurio pasisekimą lemia aktorystė faktas, pasitvirtino. BDN buvo ryškiausias ir šio festivalio pasirodymas, po kurio visi šoko ištikti jau bėgome alaus.
(Tiesa, kad žiūrovams yra tik sėdimos vietos, kuriose patogiai įsitaisius galima stebėt koncertą, mane nervino viso renginio metu, nes tai festivalis, kuriame reikia dalyvaut, o ne vertinamai (vos negulint) stebėt. Tai buvo pagrindinis atmosferinis trukdis. Kaip buvo matyti, nepatinkantis ir trukdantis visiems tąvakar koncertavusiems.)
Toliau Shinjuku Thief. Gal aš jau buvau nepajėgi percepuoti, bet susižavėjimo, susidomėjimo ar kokio kito jausmo man šis projektas nesukėlė. Audio, video menas pasirodė per daug modernus, kaip koks šabloniškas kompiuterinis žaidimas, nors pakvaišusi minia, jam nustojus groti, kaip alkanų vilkų gauja puolė pirktis kompaktų.
Paskutinysis garbingas vakaro svečias turėjo būti Coph Nia. Sulaukusi, kol naujieji Shinjuku Thief gerbėjai gavo norimus albumus, pagaliau priėjau prie kompaktų. Kur ilgai akim naršydama nenugirdau skambučio, ir vis dar nežinojau ko noriu,t.y., norėjau visko. Staiga, pamačiusi CONTROL Natural selection albumą, net sušukau inertiškai artindama kompaktą prie širdies. Kiti perkami kompaktai atitiko pastarojo stilių. Coph Nia! -dar vienas šūktelėjimas, ir vėl psihopatiškas bėgimas į viršų. Turiu pripažinti, tokio gero pasirodymo nesitikejau. Kelis kartus klausiausi turimo Holly war kompakto, bet gyvai daug sunkiau skambantis groteskiškas ir tragiškas industrial, lydimas Coph Nia šaukiamom ir merginos tai šnabždamom, tai dainuojamom, sukoncentruotomis ties žmonijos istorinem klaidom, lyrikom, vėliau peraugo į ritual industrial.
Kitą dieną praleidau viešbutyje. Sutemus kaip koks vampyras, bijantis šviesos, išėjau į miestą. Dėmėsio nepatraukė niekas: nei susižavėjimo, nei nusivylimo -Nieko. Ryte draugo Nikolo pasiūlymu išvažiavome į Briuselį. Kadaise taip mano pamiltas, dabar Briuselis tebuvo pilkas.
Paskutinio, visą šio straipsnio (skirto COLD MEAT INDUSTRY festivaliui) esmę, nusakančio sakinio, man taip ir napavyko rasti. Ar todėl, kad žodžiai per blankūs tai esmei nusakyti. Ar todėl, kad esmės, prasmės, nieko nėra. Palieku spręsti skaitytojui.
Written by: Geli, 2005-03-12
<< ATGAL