Heilige Feuer 5 (festivalio apžvalga).

Depresija, slegianti ir tiršta, neišsipyldymas ir visi tie jausmai, kurie prispaudžia žmogų po didelės nelaimės, kai lemties aistringi žaidimai baigti ir likusios tik pasekmės bei karčios išvados, kurias ateityje reikės pakelti, suprasti ir išgyventi. Tiesa ir tikrovė jau atverta, neliko nė trupučio paslapties, mistikos ir laikas bei pastangos nuo šiol bus skirti tik susitaikyti su šiuo karčiu tikrovės atvirumu, pakelti ir nešti amžinos būties sunkų žvilgsnį, kuriuo paženklinta rūsti ir tamsi patirtis.

Aš taip apibūdinčiau vieną tamsiausių savo gyvenime išgirstų “industrial” muzikos albumų Reutoff “Prime”. Albumą sukūrė rusai. Aš jį parsivežiau iš Rusijos ir jis man labiausiai primena tą nuotaiką, kurią jutau kiekviena savo jusle, kai viešėjau Rusijoje, Maskvoje vykusiame didžiausiame šios šalies “industrial” muzikos festivalyje “Heilige Feuer 5”. Nepagalvokite, kad mane ten kažkas skriaudė. Anaiptol. Buvau sutiktas kaip karalius. Tačiau neradau tikslesnių žodžių apibūdinti tai abstrakčiai atmosferai, kurios pritvinkęs Rusijos oras. Čia ne priekaištas tai pavojingai, rūsčiai imperijai ir ne bandymas kaip nors ją sumenkinti. Čia tik duoklė kitai tikrovei, kurios man pačiam labai reikėjo. Aš norėjau tai pajusti, prie to prisiliesti be tarpininkų ir man neužteko saugiai sėdėti prie televizoriaus ekrano ir, žiūrint į ekstremalų vaizdą melsvoje ekrano šviesoje, judinant žandikaulį, tyliai ir ramiai kaupti nuodingą cholesterolį savo organone. Aš norėjau jaustis apsuptas pavojaus svetimoje erdvėje ir cholesterolį pakeisti dar pražūtingesniu alkoholiu, kurio viena iš savybių - teikti psichodelinę, niūrią euforiją (kaip miela būtų, jei pajusčiau tą džiugesį mirdamas). 

Dėl šių priežasčių 2004 metų lapkričio mėnesį Lenkijoje vykusį “grand industrial” festivalį “Wroclav Industrial Festival” iškeičiau į Maskvoje vykusį “Heilige Feuer 5”. Su Rusijos organizatorių pagalba spontaniškai, tačiau gana operatyviai susitvarkiau gyvenamosios vietos Maskvoje ir įėjimo į festivalį sprendinius ir, išaušus dienai X, lygiai vidurdienį jau sėdėjau autobuse, nervingai kasinėdamasis įvairias kūno vietas, nujausdamas ilgą ir labai nuobodžią kelionę, nes už autobuso purvino lango ypatingų dirgiklių akims nebuvo. Tik nesibaigiantys apsnigti, labai niūrūs Lietuvos laukai. Vėliau sutemo, įvažiavome į Latviją. Daugpilyje vaizduotę sudirgino per langą pamatytas kalėjimas, o ir kiti Daugpilio vaizdai iš už purvino autobuso lango man labai priminė komunistinę vaikystę, kuri, nors taip ankščiau neatrodė, vis tik buvo toks pat kalėjimas. Tamsoje šmėstelėdavo daugiaaukščiai namai, iš kurių sklido drumzlina geltona šviesa, kažkada buvusi ideali piliulė sukelti ilgalaikei depresijai. Tą akimirką man šmėstelėjo sukrečianti mintis, kad mane veikia ne Daugpilis, o artėjanti bekraštė Rusija, kuri tuomet atrodė neišvengiama kaip mirtis. Tam, kad sumažinčiau tą slėgį, įnikau skaityti Lombrozo Čezare “Genijus ir pamišimas” ir mano mintys paskendo daugybės analogijų analizėje, kurias dažnai pavykdavo pritaikyti ir sau.  Galvoje tarsi šnibždėjosi du balsai. Vienas: “Tu - genijus arba pamišėlis.” Kitas: “Geriau neprisipažink, nes tuomet tau labai nepasisekė.” Jų dialogas man sukėlė šypseną ir, kai palydovė paprašė užpildyti kelionės lapus, susirinkti daiktus ir visiems išlipti iš autobuso, atsitokėjau ir supratau, kad privažiavome Rusijos sieną.

Išsirikiavome žaliai išdažytoje patalpoje patikrinimui. Kol laukiau savo eilės, išstudijavau galybę plakatų, kurie aiškino, kiek tabako, alkoholio, valiutos galima įvežti ir išvežti, ką daryti, jei gatvėje pamatai įtartiną daiktą, ką daryti, jei pamatai įtartiną žmogų, ką daryti, jei apskritai įtari kažką negero... Žodžiu, dar neįvažiavus į valstybę, pastebėjau ženklus, kad joje vyko karas. Man patiko, šito pajusti ir važiavau. Patikrinimas praėjo sklandžiai ir be ekscesų. Vėliau stotelė benzino kolonėlėje, kur nutariau išleisti savo pirmuosius rublius... Aišku, rusiškam alui, kuris vakare atrodė saldesnis už medų, o ryte prėskas, aitrus ir visoks koks, tik netinkamas gerti. Tačiau kad ir koks būtų alus, ryte jis visada toks. Gurkšnodamas dairiausi po neaprėpiamus Rusijos plotus turėdamas mažytę viltį kur nors įžvelgti nors mažą švieselę. Viltis buvo stipri ir laikėsi ilgai, tačiau pasibaigus alui, bežiūrėdamas į apsnigtus miškus nuslydau į keistą ir neramų sapną, kuris atvėrė, kiek daug laiko praėjo nuo kelionės pradžios – vaikystės. Šviesos Rusijos bekraščių miškų landšaftuose taip ir neišvydau.

Apie 05.30 įvažiavome į Maskvą, kurios pirmas įspūdis sugriovė bet kokius mitus, kad Maskva tapo prabangiu, išpuoštu, klestinčiu miestu. Tų mitų nepriminė niekas. Reklamos bei apšvietimai atrodė pompastiški ir gremėzdiški. Niekur nepajutau miesto vienovės. Nė viena detalė neįsipaišė į bendrą visumą. Mus kaip šunis išvijo iš autobuso 06.00 valandą traukinių stotyje ir mane apėmė didi neviltis, nes į viešbutį registruoja tik nuo 12.00. Lauke klaikus šaltis su iki kaulų persismelkiančia drėgme, aplinkui nė vieno baro, - o 06.00 barai, ko gero, ir neveikia, - Maskvoje nepažįstu nieko, kas ryte ateitų manęs pasitikti (atvažiavau vienas), pečius spaudžia nepatogus krepšys, galvą - pagirios, o burnoj toks skonis, tarsi būčiau prarijęs išvietę. Apsidairiau ir, kaip vienintelę užuovėją nuo šaltos drėgmės, tinkančią savo išvargusiam po girto miego kūnui, pastebėjau požeminę perėją, kuri mane atvedė tiesiai į ką tik atsidariusį metro. Nusipirkau bilietą ir eskalatoriumi leidausi į gilų požemį. Nuo aukščio ėmė suktis galva, bet kai malonus vyriškas balsas, sklindantis iš garsiakalbių, pranešė, kad jei pastebėtume įtartinus žmones, iš karto turime pranešti milicijai, o jei daiktus, jokiu būdu jų neliesti, nes ten gali būti bomba, susiėmiau į rankas ir nepatikliai apsidairiau. Leisdamasis į metro vėl išstudijavau daugybę reklaminių plakatų, kurių vienas man ypač įstrigo. Ten buvo išvardinti visi gyvenimo privalumai, jei įsidarbinsite metropolitene elektrikais ir dar daugybė kitų profesijų, kurių pavadinimai man nesukėlė jokių asociacijų, ką ten žmogus turėtų daryti. Įlipęs į traukinį, pradėjau studijuoti Maskvos žemėlapį, kuris iš pradžių pasirodė painokas. Aišku, paskui įsikirtau, o abejones galutinai išsklaidydavo šilti maskviečių patarimai. Tiesa, patys maskviečiai tikrai neatrodo šilti. Tai niūrios, įžūlios ir pilkos išvaizdos žmonės, tačiau toks įspūdis kaipmat išsisklaido, kai juos užkalbini ir paprašai pagalbos. Tiesa, Maskvoje daugybė ir tokių, kurių pagalbos vargu ar ryžčiausi prašyti. Tai įvairiausių akių formų rytiečiai bei milicininkai, kurių didžiuliai galvų gabaritai man priminė gigantiškus arbūzus arba rotveilerius. Šie kiekvienoje metro ir apskritai miesto vietoje stebėjo pirmuosius, nesikuklindami tiesioginio kontakto, kurio pasekmės, anot maskviečių, gali būti pačios įvairiausios, netgi letalinės. Instinktas man sakė vengti tiek pirmų, tiek antrų ir visaip stengiausi nežiūrėti jiems į akis nei metro, nei gatvėse.

Privažiavęs savo stotelę iš traukinių požemio pakilau į antžeminę Maskvos dalį ir prieš akis išvydau savo viešbučio kompleksą. Didžiuliai trys mažiausiai po 40 aukštų turintys pastatai. Įėjau į savąjį su viltimi nuo drėgmės prisiglausti vestibiulyje. Tačiau bandydamas fortūną, provokuojančiai paklausiau viešbučio darbuotojos, ar negalėčiau jau dabar, - o buvo gal 07.00 ryto, - apsigyventi savo kambaryje.  Ir fortūna mane išgirdo. Mane įleido. Buvau apdovanotas rusišku supratingumu, šiltu dušu, švaria lova bei 8 valandom neramaus miego su siaubingais košmarais. Atsikėliau apie pietus. Kadangi buvo siaubingai nuobodu, išlėkiau apsidairyti po Maskvą dieną. Pamačiau Raudonąją aikštę, nors raudono joje beveik nieko nėra. Lenino išvysti nespėjau, nes mauzoliejų maskviečiai labai taupo ir kaip mažą dėžutę, kurioje būtų kažkas labai brangaus, vos tik atidarę iš karto uždaro. Lankymo valandos, atrodo, nuo 10.00 iki 13.00. Pasijutau išalkęs ir patraukiau ieškoti restorano. Gal po pusvalandžio klaidžiojimo aptikau įstaigą, besispecializuojančią vengriškoje virtuvėje, ir mano pilvas už solidžią kainą gavo tiesiog burnoje tirpstančio avienos guliažo, žvėrienos sriubos bei nepakartojamai kvapnaus balto austriško alaus “Edelveiss”. Kol visa tai kimšau į save, restorane vyko įvairiausios scenos, atskleidžiančios Maskvos gyvenimo tikrovę. Restorano administratorius triaukščiais, keturaukščiais ruso-totoriškais perliukais vaikė padavėjus, o padavėjai nesikuklindami prieidavo prie, jų nuomone, nesvarbių klientų ir už puodelį kavos prašydavo persėsti kitur, kad į tą vietą galėtų atsisėsti rimti naujieji rusai, prieš kuriuos tiek administratorius, tiek padavėjai šliaužiojo ant kelių. Atsisakymas buvo negalimas. Aš sėdėjau kamputyje, iškrisdamas iš bet kokio Rusijos tikrovės paveikslo. Jutau, buvau jiems svetimas, nes mano kukli apranga neatitiko užsakomų patiekalų kainos. Todėl atsargiai mane aptarnavę pasišalindavo. Papietavęs kaip atsargus žvėris tais pačiais takais grįžau į viešbutį ir tą dieną į miestą nosies nebekišau. Ėmiausi tyrinėti rusų televiziją savo kambaryje. Reikia pastebėti, kad ji aukščiausio lygio ir lietuviškoji prieš ją – apgailėtina infuzorija. Tiek naujienos, tiek pažintinės laidos, tiek filmai buvo tokie įvairūs ir įdomūs, kad nepastebėjau, kaip sugurkšnojau pusantro butelio viskio. Išskirtinis rusų televizijos bruožas - begalės laidų ir filmų kriminaline tematika tik dar kartą patvirtino, kokia gaji ši subkultūra Rusijoje. Kuo baigėsi vakaras ir kas išjungė televizorių, nepamenu, tačiau kai prabudau ryte, aplinkui mėtėsi daugybė lėkščių su maistu, o veidrodyje savęs nepažinau. Paskui padėtis blogėjo ir akimirką net toptelėjo mintis, kad ir festivalio neteks pamatyti. Tačiau vakare, išgėręs krūvą vaistų ir sukaupęs paskutinius valios likučius, išėjau į tamsią slegiančią Maskvą ieškoti klubo “V počiote”. Nuvažiavau į metro stotelę, kurią nurodė organizatoriai ir, pakilęs į gatvę, ėjau kur akys mato. Netrukus pastebėjau vietinio jaunimėlio, turinčio, nors ir labai neišreikštų, tačiau industrialistų požymių. Jie kažkur ėjo. Aš juos pasekiau ir patekau į klubą “V počiote”, kur turėjo vyktį festivalis “Heilige Feuer 5”. Bilietas dviem festivalio dienom kainavo 50 dolerių, tačiau organizatoriai dar kartą parodė, kas yra rusiškas dosnumas ir tuos 50 dolerių galėjau išleisti kaip tinkamas: alui, įrašams, žodžiu - bet kam. Įėjau į salę. Ši padarė keistą įspūdį. Nors tai buvo vadinama klubu, man labiau priminė restorano salę iš filmo “Mesto vstrechy yzmenyt nelzia”. Tą pačią salę, kurioje Foksas paguldė porą “petrovkos” darbuotojų ir iššoko pro langą. Daug raudonos spalvos, ant sienų komunistinių diktatorių paveikslai ir kiekvienas išėjimas į kitą patalpą pertvertas paslaptingom užuolaidom. O tualetas su nepaprastai skoningom kriauklėm, pisuarais, prabangiai nutriušusiom pilkom sienom ir didžiuliu senovišku veidrodžiu man sukėlė katarsį (aš tokio noriu savo namuose). Klubas, nors idealios akustikos ir techninės įrangos neturėjo, buvo labai tinkama vieta fantasmagoriškos muzikos puotai, dekadanso gurmanams.

Tiek salėje, tiek prie baro nebyliai stebimi kostiumuotų apsauginių slankiojo keisčiausi personažai. Turbūt nepameluosiu pasakęs, kad nepastebėjau nė vieno goto. Salė buvo okupuota klausytojų, kuriuos priskirčiau greičiau keistai ir nenusakomai žmonių kategorijai. Gal anarchistai, nefetišuojantys pankai. Slankiojo ir nebyliai koncerte susirinkusius stebėjo kažkokie keistuoliai su nekrintančiais į akis klasikiniais kostiumais. Juos bandžiau vizualiai įvertinti ir visada grįždavau prie tos pačios išvados – KGB, o gal GRU. Sutikau keletą pažįstamų iš Baltarusijos bei Latvijos ir maloniai besišnekučiuodami laukėme koncerto pradžios. Koncertą pradėjo, mano nuomone, pati tamsiausia ir labiausiai išgarsėjusi rusų “industrial” komanda Reutoff. Mane ji labai suintrigavo, nes Reutoff įrašai yra aukščiausios klasės. Sklandžiai sklido jų keisti psichodeliniai ritmai, buvo rodoma keista videoprojekcija, tačiau man kažko trūko. Gal kaltos mano pagirios, o gal man nebeužtenka vien muzikos, geros videoprojekcijos ir iš atlikėjų tikiuosi kažko daugiau, kažkokio “action”. Reutoff vaikinai tiesiog stovėjo ir pasyviai valdė savo kompus. O gal aš tiesiog nespėjau įsijausti. Tiesa, mažas priekaištas ir organizatoriams. Tokios komandos kaip Reutoff tikrai nereikėtų pristatyti pirmos. Brangūs vynai turi būti patiekiami paskiausiai, kad kiaulės mėgautųsi skoniu, o ne gerklės užpylimu. Turi būti kažkokia įžanga prieš pagrindinius patiekalus. Aš Reutoff pasirodymu nenusivyliau. Tiesiog aplinkybės susiklostė taip, kad jie neatsiskleidė. Po solidžios pertraukos grojo Les Bruits Russes. Pasirodymas buvo teatralizuotas, ant scenos buvo daug žmonių, į salę sklido “noise”, derinamas su šūkiais. Kažkodėl negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad tai metalo muziką išpažįstančių žmonių bandymas kurti elektroninę muziką. Aš vis laukiau, kada nuskambės elektrinė gitara ir viskas atsistos į savo vietas. Dar pagalvojau, kad toks įspūdis man susidarė dėl to, kad vaidinimo dalyviai buvo ilgaplaukiai. Tačiau įtikinamesnė versija - kad visa tai man pažįstama iš tariamo Lietuvos “industrial” scenos gyvenimo, kur metalistai skelbiasi kurią “industrial”, o iš tikro jiems išeina tik “dance” ritmai. Les Bruits Russes, nors jų pasirodymas man buvo nepakenčiamai ilgas, yra idealus projektas metalinei Lietuvai. Po pertraukos melomanai gavo naują dozę. Ir šį kartą daug kokybiškesnę. Ant scenos užlipo alkoholinio delyro dievaitis Lina Baby Doll aka Deutsch Nepal ir, kaip visada niūriai, hipnozuojančiai varė apsinuodijimo “ambient-industrial”. Turbūt jo pasirodymo metu pirmas eiles užėmė išskirtinai rusės ir, aišku, liko be stogų. Vėliau iki pat festivalio pabaigos, kur Lina bebūtų, nesibaigdavo jam adresuotos padėkos ir karšti rusių bučiniai už bekompromisinę charizmą. Deutsch Nepal - turbūt pati universaliausia industrial muzikos formulė visuose pasaulio kraštuose. Po Deutsch Nepal seto salėje aidėjo plojimai ir gailūs merginų atodūsiai, o po pertraukos ant scenos užlipo danas, kurio projekto pavadinimas festivalio sąrašuose turbūt buvo paskutinis akmenukas, paskatinęs mane lėkti į Rusiją. Projekt Hat, Brighter Death Now pilkasis kardinolas ir slaptas sąjungininkas Jacobs, kurį turbūt su Roger Karmanik sieja tokie pat glaudūs ir nesuprantami ryšiai kaip Papajų su špinatais. Mano spėjimą patvirtino Projekt Hat muzika ir aš sutrikau graužiamas smalsumo, kuris projektas kurį įtakoja. Kuris yra tikrasis šaltinis??? Projekt Hat yra kaip siamo dvynys su BDN, tačiau jei BDN yra agresija, ekspresija, manija, tai Projekt Hat yra šešėlis, gelmė, bloga nuojauta, atmosfera. BDN atvira, nuoga ir įžulu, Projekt Hat paslėpta, nujaučiama, pavojinga. BDN ir Projekt Hat vienas kitą stulbinančiai papildo. Jie man primena Kastanedos magiškąją karių porą – stalkerį ir sapnus regintįjį, jen ir jan. Projekt Hat pasirodymas man paliko keistą psichodelinę nuotaiką. Ir vėl pertrauka, o po jos Grey Wolves. Tradicinė “Tetsuo” ištraukų videoprojekcija, Mike prie aparatūros, Dave prie mikrofono ir anarchija bei maištas atskiestas gera doze “power electronics”. Šį kartą gerokai blankiau nei mačiau juos Berlyne, tačiau vėliau sužinojau priežastį - į salę atvažiavo mentai ir pagrasino nutraukti renginį, nes “poweris” trukdo miegoti Nikitos Michalkovo sūnui gretimame name. Ir iš tikrųjų po mentų vizito garso trūko, vokalo nesigirdėjo, pagirios ir nuovargis vertė galvoti apie viešbutį. Kuo baigėsi vakaras, nežinau. Su Lina ir Albinu išvarėme į viešbutį, kur po trumpo šampano seanso Lina pademonstravo tikrą spartietišką asketiškumą. Jei  labai nori miego, gali tai daryti tiesiog ant unitazo.

Ryte dušas, pusryčiai, alus Maskvos užkandinėse. Vėliau garsioji Maskvos talkučkė, kurioje turbūt buvome išdurti visi, tačiau malonūs niekučiai privertė pamiršti visas kainas. Kas įsigijo “Dinamo” futbolo klubo senovišką ženkliuką, kas matrioškas su garsiausių teroristų veidais, kas grojančią porcelianinę cerkvę, o kas magnetuką šaldytuvui, ant kurio pavaizduotas raudonarmietis, apkasuose godžiai besibučiuojantis su seneliu (su NAROD). Lina įsigijo plakatą, kuriame jaunuolis stumia taurelę nuo savęs ir šūkis “NET”. Antrą dieną nuotaika buvo puiki, nebekankino pagirios ir vakare vėl klubas “V počiote”. Į festivalį neatvyko prancūzų Circle Of Tribes, todėl Albin Julius pasitenkino Reutoff daroma improvizacija, kuri atskleidė Reutoff vaikinų profesionalumą. Vienas grojo akordeonu (wauw), kitas reguliavo elektronines kilpas ir, nors trūko garso, viskas klausėsi puikiai. Po pertraukos ant scenos užlipo Ritual Front, grojantys rusišką Death In June atitikmenį. Salėj tuo metu nebuvau, tačiau muziką girdėjau išsidrėbęs ant fotelio. Didelio įspūdžio nepaliko, tačiau meluočiau, jei teigčiau, kad užkniso. Jos fone šauniai pasišnekučiavome su vienu rusu, atstovaujančiu Rusijos kairiųjų ultranacionalistų idėjas. Įdomu buvo išgirsti ramią žmonių, mus, lietuvius, vadinančių VRAGI, nuomonę. Vaikinas man paliko įspūdį, kūrį retai bepatiri kasdienybėje – tiesiog netuščias bendravimas su mąstančiu ir nepraradusiu tikėjimo žmogumi. Paskui sekė ilgiausia per visą festivalį pauzė. Buvo juntama, kad dabar turi įvykti tikrai kažkas įdomaus ir nepaprasto. Ir aš neklydau. Salė buvo ruošiama Brighter Death Now išpuoliui, kabinami plakatai su provokuojančiais šūkiais. Jacobsas iš Projekt Hat jungė aparatūrą, Lina -šį kartą Monika - gėrė, Rogeris, per BDN pasirodymus tampantis neprognozuojamu maniaku, slankiojo ant scenos pirmyn atgal. Jau prieš pat pasirodymą jo akyse galima buvo įžvelgti labai keistą, sunkiai palyginamą išraišką. Šiame mažame fiziškai žmogutyje už nenusakomos spalvos akių tūnojo kažkas labai didelio ir neprognozuojamo. Man visą laiką piršosi apibūdinimas – nepatikimas ir neapčiuopiamas. Už ramios ir išlaikytos povyzos slėpėsi pats purviniausias psichopatas ir jis nebyliai slankiojo ant scenos. Suskambo mobilus telefonas. Pasirodo, jis Rodžerio. Rodžeris atsiliepė ir salė sužinojo, kad tai jo žmona. Dvejojau, ar čia atsitiktinumas, ar vis dėlto inscenizacija, tačiau tai buvo vaidinimo pradžia. Po skambučio Rodžeris padėjo telefoną ant stalo. Šis vėl suskambo. Tada atsiliepė Lina ir garsiai pareiškė, kad vėl skambino Rogerio žmona, kuri domisi, ar šis ne pas prostitutes, ir Jacobsas įjungė keistą, neramų “noise”. Rogeris, priėjęs prie publikos, vieną žioplį paspyrė, tas įsikarščiavęs puolė, bet Rogeris atsitraukė ir plonu, nesveiku, efektais iškraipytu balsu pareiškė: “I’m so funny”, o paskui storu, ligotu: “I’m so horny”. Čia ir pradėjo suktis beprotiška Brighter Deat Now karuselė. Kažkas įjungė visą garsą, kurį galėjo išspausti monitoriai, Lina apsivilko naktinius, užsidėjo peruką, nusimovė kelnaites ir prisidegęs cigaretę bei susivertęs kelis bokalus alaus agresyviai draskė bosinę gitarą. Štai kokia ta Monika. Pasirodo, užsivedė ir Rogeris. Salei bepročio balsu jis rėkė: “I’ll fuck you”, o prisigretinęs prie Monikos kėlė jos naktinius ir godžiai lietė pasturgalį, genitalijas bei imitavo lytinę sueitį. Monika neprieštaravo ir nesipriešino. Salėje vieni juokėsi, kiti buvo šokiruoti, tačiau jei Rogeris salėje ką nors išgirsdavo, apipildavo alumi arba, prisidėjęs mikrofono stovą prie savo genitalijų, pasiulydavo čiulpti. Visas šis bezpredelas tęsėsi apie 40 minučių, tačiau Brighter Death Now sugebėjo visus laikyti tokioje nežinomybėje ir šoke, kad niekas nepastebėjo, kada baigėsi vaidinimas. Salė draugiškai aikčiojo ir pripažino, kad tai buvo geriausias festivalio šou per dvi dienas ir kvietė Rogerį bisui, bet šis pasirinko alų ir Moniką, kuri jau buvo pasišalinusi nuo scenos ir ieškojo savo juodų kelnaičių. Užbėgdamas įvykiams už akių pastebėsiu, kad po BDN pasirodę projektai tokio įspūdžio nepaliko. Aš sąmoningai priėjau prie išvados, kad aukščiausio lygio “industrial” grupei neužtenka puikių kūrinių ir įspūdingo video. Atlikėjai turi būti ir puikūs aktoriai, turėti stiprų įvaizdį ir puikiai vaidinti ant scenos. Turbūt tai pasiekiama tik išskirtinėms asmenybėms. BDN komanda tai įrodė susirinkusiems Maskvoje. Po BDN vėl pertrauka ir britų Con-Dom, kuris Berlyne taip pat atrodė daug įspūdingiau. Pasigedau video. Be to, visą laiką kažkas blogo darėsi aparatūrai. Tad šou pabaigos nesulaukiau. Paskutinis festivalio projektas - Hladna. Šis man pasirodė įdomiausias iš rusų stovyklos. Ir, nors klaikiai kankino nuovargis, manipuliacijos tamagochi žaisliuko kuriamais semplais, įžulia, net agresyvia struktūrine “noise-elektronika” paliko keistą įspūdį, kad vaidinimą daro ateivis, ufonautas. Muzika kažkuo priminė Econocon, Error. Buvo aštri ir labai sintetinė. Pasirodymo pabaigos nesulaukiau ir gal todėl neturiu nė vieno priekaišto atlikėjui. Lauke susistabdėme taksi. Paslaugus vairuotojas, kaip vėliau paaiškėjo, buvo kelių policininkas ir papasakojo įdomių dalykų apie Maskvos tikrovę. Pavyzdžiui, kad nesuskaičiuojamus kazino valdo Rusijos vyriausybė, o didžiausią Maskvos vaistinių tinklą – Kabzonas, rusų mafijos tėvas. Be to jis teigė, kad Rusijai savo naftos užteks tik 15 metų, o paskui nežinia. Privažiavęs viešbutį, iš karto lėkiau miegoti. Nebesudomino net siūlomos prostitutės.

Vėl rytas, dušas, ritualas ant unitazo ir paskutinis pasivaikščiojimas po Maskvą. Išėjus iš viešbučio netoliese matėsi didžiulis dūmų stulpas. Vietiniai pareiškė, kad vėl kažkas padegė vietnamiečių turgų. Tai greičiau buvo mielas negu keliantis nuostabą reginys akims. Juk čia Rusija, Maskva. Vėliau dar užsukome į tą patį vengriškos virtuvės restoraną pavalgyti puikių patiekalų, tačiau šį kartą austriškas “Edelveiss” buvo skiestas. Restorane užtrukome tiek, kad į autobusą teko bėgti riščia. Išlėkęs iš požeminės perėjos turėjau išbėgti į kelio vidurį, kad sustabdyčiau nuvažiuojantį neoplaną. Vairuotojai pasimetė, tačiau, pamatę bilietus, įsileido. Ir prasidėjo varginanti, tačiau miela kelionė namo į pseudoeuropietišką ir nuobodžią Lietuvą. Alus neveikė. Tolerancija buvo per didelė ir prisigerti nepavyko. Tačiau autobuse transliuojami kvaili filmai pasirodė skanūs atbukusioms smegenims. Aš mažai koncentravaus į aplinką, nes už lango buvo nesibaigiantys miškai ir tik retkarčiais dėmesį patraukdavo milicijos blokpostai, kurie savo statiniais, spygliuota viela bei šlagbaumais labiau priminė pasienio muitines. Negalėjau patikėti, kad tokia kontrolė galima šalies viduje, tačiau nuostaba išblėsdavo prisiminus, kad šalis be paliovos kariauja. Į darganą Vilnių autobusas įriedėjo ryte ir, pamačius pilkus lietuvius, man kilo kita paradoksali mintis. Per 15 nepriklausomybės metų mes ne taip daug ir pasiekėme. Komunizmo pilki randai matyti kiekvieno pagyvenusio žmogaus veide. Tačiau šie randai blanksta ir mūsų tikrovė jau niekada nebebus tokia egzotiškai tamsi, purvina ir negailestinga kaip Rusijos. Mūsų žvilgsniai, juslės ir tikėjimas atbuko regėti pirmapradę būtį, kuri tiek pat tauri, kiek ir pavojinga. Ir tai patvirtina žinojimas, kad tokie meno artefaktai kaip Reutoff “Prime” negalėjo būti sukurti kur nors kitur, tik Rusijos Imperijoje, kuri tiek pat erdvi, kiek ir izoliuota.

Parašė Lashisha: 2005.01.03

Galerija. >>
<< ATGAL