ICETODIRON (koncerto apžvalga).

Geras renginys dažnai gali pasitarnauti kaip pretekstas kelionei ar atostogoms. Taip bent jau pats pasijutau tamsiausią žiemą, vidury nakties važiuodamas autobusu iš Talino į nuostabią Lietuvos sostinę. Autarkeia leidykla rengė daug žadančią “industrial” naktį. Svetingas šeimininkas pasirūpino, kad mums, atvykusiems, nieko netrūktų.

Atvykome dieną prieš renginį, todėl galėjome ramiai išsimiegoti. Tai buvo išmintingas sprendimas, nes renginys turėjo vykti per visą naktį. Laikas jaukiose Vilniaus miesto užeigose prabėgo nepastebimai greitai ir maloniai.

Renginio vieta – klubas "Vault", kuris pasirodė esąs sovietmečio laikų požeminis bunkeris. Nors ir sunkiai randamas, "Vault" sukūrė idealią aplinką industriniam koncertui. Tvirti betoniniai stulpai, atvirą erdvę viduryje skiriantys nuo daugiau "lounge" tipo plotų, kuriuose įmontuotos kamufliažu dengtos sėdimos vietos. Sienos, ant kurių išpieštos anų laikų evakuacinės instrukcijos su iliustracijomis ir įvairių tipų dujokaukės. Ore tvyrantis pelėsių ir šlapio betono kvapas; patalpa šildoma dujiniais šildytuvais. Baras iki lubų aptvertas apsauginiu spygliuotos vielos tinklu; svečiai prie įėjimo visapusiškai tikrinami apsauginių.

Laikas slinko lėtai – nebuvo nė vieno pažįstamo. Todėl labai laukiau pirmojo pasirodymo – "Error" iš Latvijos. "Error" grojo aiškiai struktūrizuotą, net hipnotinę “noise” muziką. Dideliame fone rodomas vaizdas svyravo nuo labai įspūdingo iki gana komiško. "Error" stilius yra sunkiai apibūdinamas. Žinoma, tai “noise”. Ne visiškai ritmiškas, bet tikrai ne chaotiškas, švarus, savo struktūra primenantis “ambient” ir tuo pačiu, veržlus ir įtaigus. Buvau ypatingai nustebintas "Error" pasirodymo ir pradėjau dairytis pirmųjų šio kūrėjo išleistų albumų.

Žmonių buvo nedaug – apie 50. Galbūt įėjimo kaina (apie 12 eurų) vietiniams buvo kiek per didelė. Nepaisant nedidelio žmonių skaičiaus, buvo smagu stebėti entuziastingai nusiteikusius klausytojus, susirinkusius įrašinėti įvykį – visas pulkas žmonių su fotoaparatais ir vaizdo kameromis nuolat gaũdė aplink sceną, be paliovos filmuodami ir fotografuodami.

Po ilgokos pertraukos atėjo "Negru Voda" eilė. Paleidęs lėtai stiprėjantį intro, sunkvežimio vairuotojas iš šiaurinės Švedijos, Peter Nyström, įsitvirtino prie savo įrangos. Ekrane matėsi vaizdai, nufilmuoti iš Švedijos greitkeliais važiuojančio sunkvežimio. Savotiškas šiurkštus grožis, atspindintis Nyström muziką. Po ilgai trukusios ritmikos stiprėjimo dalies išsiveržė nenutrūkstamo "Under the Ice" ritmo garsai, kurių stiprumas perskrodė mano vidų. Dažnai stebiuosi, kaip sunku tokio renginio metu išlaikyti ritmiką ir kokia didelė rizika suklysti. Po labai intensyvios pradžios, Nyström pradėjus improvizuoti bosine gitara, muzika kiek aprimo. Tačiau artėjant pabaigai vėl sustiprėjo, pasigirdus dunksinčiam ritmui ir užvaldžius didingai Šiaurinio Grožio atmosferai. Vakaro pradžioje kiek susikausčiusi minia dabar pastebimai įkaito.

Ir vėl teko kiek palaukti kito atlikėjo – “Des Esseintes” – pasirodymo. Pasijutau truputį pavargęs. Tačiau supratau, jog tiesiog būtina išlikti budriam – dar nemačiau gyvo "Des Esseintes" pasirodymo, o šio daugiau industrinio Magnus Sundström projekto įrašas paliko man didelį įspūdį. Muzika taip pat buvo kieta kaip akmuo; skambėjo daugiausia pirmos klasės, "Negru Voda" ir "Deutch Nepal" stiliui būdingas ritminis “industrial”. Erotinis vaizdas fone iš pradžių nelabai derėjo prie šaltos ir kietos muzikos, bet tai nesutrukdė mėgautis esme. Pasirodymo metu klausytojus smagino jų tarpe rodomas ugnies šou.

Svarbiausias dalykas vis dėlto įvyko – momentinis "Megaptera" prisikėlimas iš mirusiųjų, bent jau dar vienam gyvam pasirodymui. Turėjau ištverti – artėjant antrai valandai nakties, jau buvau gana išsekęs. Nuovargis matėsi ir atlikėjų, ir sumažėjusių klausytojų tarpe. Likusiems už jų valios stiprybę galiausiai buvo atlyginta: tuo momentu Nyström ir Sundström kartu sudarė "Megaptera", o meniu – pirmos klasės "old school death industrial". Niūrus sintezatorių skambesys, "rūsių garsai", kino filmų semplai ir labai tamsus fonas. Pasirodymas buvo aukščiausios kokybės, tačiau aš negalėjau susilaikyti ir pradėjau snūduriuoti. Galiausiai, stiprus improvizuojamo ir kartojamo kūrinio ritmas įstūmė mane į sąmoningą būseną.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad Lietuvoje galima rasti tikrą, teisingą “industrial” muzikos dvasią. Dar norėčiau užsiminti, jog organizatorius nuolat patiria nuostolius, bet tai nepalaužia jo dvasios ir dėl to nenukenčia renginio kokybė. Klausytojų entuziazmas buvo akivaizdus ir aš galiu tik pridurti, jog atvykęs tokį kelią, pirmą kartą gyvenime sename bunkeryje dalyvavau tokiame puikiame “industrial” muzikos renginyje.

Parašė : john björkman / www.kuolleenmusiikinyhdistys.net