AUBE – TYLINČIOS MATERIJOS KLYKIANTI SROVĖ.

Tyrinėjant “Aube” projekto kūrėjo Akifumi Nakajima asmenybę, idėjas, kūrinius, nestebina tik viena - kad šis itin įtaigios psichodelinės elektroninės muzikos genijus yra japonas iš Japonijos. Valstybės, kuri iki 19-ojo amžiaus pasaulyje buvo realiai egzistuojanti autarkija, nors pripažinta, kad toks valstybės ir kultūros modelis egzistuoti negali ir yra utopija. Jis yra iš Japonijos, valstybės, kurioje žmonės saldumynus gaminasi iš jūros faunos ir floros, robotai moka mokesčius kaip pilnaverčiai piliečiai, stovi galingi futuristiniai miestai, individualizmas yra smerkiamas, tačiau kolektyvizmas, kaip ir vabzdžių pasaulyje, – dorybė. Iš Japonijos, kuri per labai trumpą laiką iš viduramžių santvarkos transformavosi į vieną iš labiausiai išsivysčiusių pasaulio industrinių valstybių, turinčią gigantišką ekonomiką, didžiausią elektroninių produktų įvairovę ir, aišku, iš Japonijos, apie kurios tikrovę mes, ten negyvenantys, labai mažai teišmanome. Mes tik prisiliečiame prie japonų kitokios tikrovės tyrinėdami jų kultūros artefaktus, kurie dažnai mus žavi ir kartu gąsdina savo neįprastumu ir kitokia, nepažįstama vidine logika.

Akifumi Nakajima gimė 1959 metų sausio 13-ąją, Kyoto mieste. Jau besimokydamas mokykloje fanatiškai kolekcionavo elektroninės muzikos vinilus. Ši aistra paskatino ir jį patį eksperimentuoti su paprastais sintezatoriais, analoginiais skaitmeniniais muzikiniais efektais. Vėliau būsimasis kūrėjas suprato, kad jam jo paties atrastos garsų kombinacijos patinka netgi labiau negu kita muzika. Suprantama, iš surinktų vinilų nepatirti įtakos Akifumi negalėjo. Įdomus sutapimas, o gal ir visai dėsningas, kad, kaip ir “Deutsch Nepal” kūrėjas Peter Andersson, - beje, irgi viena iš ryškiausių elektroninės psichodelinės muzikos žvaigždžių, - Akifumi Nakajima klausėsi tos pačios senosios psichodelikos “Amon Duul I & II”, “Faust”, 80 – ųjų oldschool industrial “SPK”, “Trobbing Gristle”. O vokiečių eksperimentinė elektroninė muzika - “Kraftwerk” nepalieka Akifumi abejingo ir šiandien. Jis susipirko viską, ką pastarieji yra įrašę.

Prieš suteikdamas savo eksperimentams pavadinimą “Aube” ir tiksliai apibrėždamas garso kūrimo koncepciją, japonas su garsu eksperimentavo maždaug 10 metų (nuo 1980-ųjų iki 1991-ųjų). Menininkui tai gana ilgas inkubacinis periodas  subrandinti idėjoms bei jų įgyvendinimo metodams. Per šį laikotarpį Akifumi išėjo aukštąjį mokslą. 1983-ais baigęs Kyoto meno universitetą jis tapo industrinio dizaino specialistu ir kūrėju. Nors kompozitorius teigia, kad ideologijos jam svetimos ir nepakenčiamos, jį ypatingai sužavėjo fašistinio funkcionalizmo bei absoliutizmo idėjos dizaine. Akifumi aistra skoningai apipavidalinti daiktus aiškiai atsispindi ir jo kūryboje. Dizainas yra centrinis dėmuo jo, kaip kompozitoriaus, vertybių sistemoje. Jis itin kruopščiai apipavidalina ne tik savo kūrybą (pavyzdžiui, vienas albumas buvo įpakuotas į mini akvariumą su vandeniu, nes jam sukurti naudoti vandens garsai), bet kuria dizainą ir kitų “noise” atlikėjų darbams. Akifumi neslepia, jog jis stengiasi, kad pakuotės išvaizda kuo daugiau prasminiais ryšiais būtų susijusi su medžiaga, kurią jis panaudojo garsui sukurti. Japonas taip pat neslepia, kad leidyklą “G.R.O.S.S.” įkūrė kaip tik “Aube” kūriniams apipavidalinti. Iš pradžių tai buvo kasečių leidykla, o nuo 2000-ųjų pradėta leisti CDR-us. Tiesa, menininku ar muzikantu Akifumi savęs nepripažįsta, kaip ir savo kūrinių jis nevadina muzika. Akifumi pabrėžia, kad jis yra tiesiog garso ir jo laikmenos bei pakuotės dizaineris, o muzikos kategoriją labiau priskiria roko stiliui. Muzika, jo nuomone, yra tam tikra emocijų išraiška, o Akifumi prisipažino, kad kurdamas neįdeda ir nenori išreikšti jokių savo asmeninių išgyvenimų. Jis tik pasitelkia savo, kaip kūrėjo ir tyrinėtojo, vaizduotę konstruodamas tam tikras garso kombinacijas ir kaip mokslininkas per garsą ieško naujų medžiagos savybių. Akifumi taip pat prisipažįsta, kad nemoka groti tradiciniais instrumentais ir neturi nieko bendra su tradicine, labai įtakota budistų, japonų muzika. Nebent tai vyktų pasąmonės lygmenyje. O pasąmonės lygmenyje, kaip pabrėžia muzikos kritikai, tikrai kažkas vyksta, nes “Aube” muzika yra labai meditatyvi ir meditacijos nėra šviesios ar lengvos. Nieko nuostabaus, juk budizmas - mirties religija. “Aube” garsas, kaip ir gnostinis budizmas, yra mistiškas, paslaptingas, sukuria stiprią ir tamsią psichodelinę nuotaiką, keistai veikia klausančiojo psichiką ir netgi kūną. Galbūt todėl budistų vienuoliai leido Akifumi Nakajima koncertuoti vienoje savo požeminių šventovių. Žvakių šviesoje kompozitorius kaip garso pradinį šaltinį naudojo šventykloje iš uolos trykštantį vandenį, o jį apdorojęs muzikiniais efektais bei papildęs jau turėtom vandens skleidžiamo garso paruošom, kūrė šaltą, psichodelinį “ambient”. Tai nebuvo vienintelis “Aube” koncertas, kurio metu Akifumi muzika buvo sudėtinė ritualo dalis. Beje, “Aube” pavadinimas yra kilęs iš prancūzų kalbos ir nusako daugybę skirtingų dalykų: “aušrą”, “apyaušrį”, “vandens turbiną”, “baltą medžiagą”. Atrodo, net kažkurioje pasaulio dalyje taip vadinasi upė. Interviu metu Akifumi prisipažino, kad pavadinimas simbolizuoja ne kokį konkretų dalyką, o jo paties santykį su garso paieška. Kompozitorius jam išgauti naudoja vis kitą medžiagą. Ją trindamas, daužydamas ar kitaip fiziškai veikdamas, išgauna paprastą, sausą garsą, kurį vėliau apdorojus efektais bei semplavimo manipuliacijomis, gimsta kūriniai. Kadangi kiekvienam albumui naudojama vis kita medžiaga, Akifumi nusprendė, jog projekto pavadinimas turi simbolizuoti labai skirtingus, tarpusavyje nesusijusius dalykus.

Nuo to laiko, kai projektui buvo sugalvotas pavadinimas “Aube”, Akifumi savo įrašams kurti naudojo daugybę įvairiausių medžiagų. Kai kurios turbūt net šokiruotų konservatyvių pažiūrų žmones kitose pasaulio vietose. Tik ne Japonijoje. Kaip garso generatorių kūrėjas buvo pasitelkęs vandenį, ledą, orą, dujas, ugnį, žemę, geležį, akmenis, stiklą, įvairius metalus, geležinę vielą, įvairius techikos įrenginius, kosmose įrašytą dokumentinę medžiagą, žmogaus organus. Akifumi ketverius metus dirbo industriniu dizaineriu medicinos ir stomatologijos pramonėje. Jis kūrė medicininės aparatūros dizainą ir tuo laikotarpiu daug bendravo su gydytojais. Taip jis galėjo gauti unikalios garsinės medžiagos savo kūrybai. Įrašinėjo žmogaus smegenų skleidžiamas bangas, širdies pulsą, kraujo cirkuliavimą kūne, įvairių organų darbą. Įdomu tai, kad kūrėjas turėjo galimybę įrašyti ne tik sveiką kūną poilsio būsenoje, bet ir kenčiančio arba sergančio kūno skleidžiamą garsą. Yra įrašų, kurie gali pasirodyti  kraupūs, nes Akifumi įrašė dūstančio nuo astmos žmogaus plaučių arba kūno, per kurį leidžiama elektra, skleidžiamą garsą. O įrašinėdamas vieną albumą suplėšė Biblijos knygą. Tiesa, tai nebuvo jo ideologijos išraiška, nes kompozitorius nėra antikrikščionis, tiesiog knygą naudoti garsui išgauti pasiūlė viena prancūzų leidykla ir tai sudomino japoną, nes plyštantys ploni Biblijos lapai skleidė labai malonų čežėjimą. Akifumi teigia, jog garsas atskleidžia visiškai naują materijos savybę ir praturtina įsivaizdavimą bei žinias apie ją. Jis sako, kad tyrinėdami medžiagą žmonės uosto, lyti, apžiūri. Tačiau medžiagą jie gali ir girdėti, nors pati savaime medžiaga tarsi jokio garso neskleidžia. Akifumi pabrėžia, jog visai nesvarbu, kad jo sukurtas materijos interpretacijos garsas kartais gali visiškai prasilenkti su tuo, ko žmogus įpratęs tikėtis iš konkrečios medžiagos. Juk kiekviena medžiaga yra absoliučiai unikali ir autentiška. Svarbu yra tai, kad vaizduotėje jis turi kažkokią viziją ir ta vizija atskleidžia nepažintą materijos savybę. Taip Akifumi atskleidžia nebylios materijos metafizinį aspektą bei šių pradų ryšį. Ir dažniausiai jis yra baugus, nes prasilenkia su lūkesčiais.

“Aube” muziką kritikai priskiria prie “noise”, “noise ambient” stilių. Ankščiau Akifumi kūrė daugiau “noise” track’us ir garsėjo kaip ekstremalus psichodelinio “noise” kūrėjas. Skirtingai nuo kitų “noise” atlikėjų japonų, Akifumi turi labai specifinę kūrinių išraišką, kuri, viena vertus, išsiskiria unikaliai sugeneruotu garsu, kita vertus, turi nepakartojamą melodiką. Skirtingai nei kiti “noise” atlikėjai, Akifumi naudoja labai įdomią temos vystymo taktiką. Beveik visi track’ai, nesvarbu, ar labai triukšmingi, ar ramesni, vos išryškėję iš tylos, vystosi tarsi auganti įtampa, pasireiškianti laipsnišku garsėjimu, tonacijos kėlimu arba disharmonišku iškraipymu. Track’as pasiekęs kulminaciją dažniausiai užbaigiamas labai netikėtai, palikdamas klausytoją slogioje tyloje, kuri yra dar labiau įtemta nei prieš tai buvęs triukšmas. Muzikos pasaulyje “Aube” projekto kūrėjas yra pripažįstamas didžiausiu japonų “noise” novatoriumi, o pats Akifumi teigia, kad “noise” yra universali, tarptautinė kalba, nes jos nesąlygoja taisyklės ir žmonės tiesiog klausosi. Kūrėją itin sudomino “noise” muzika, nes ši muzika veikia žmogų fiziškai. Klausantis “noise” muzikos, žmogus tiesiog pajunta aštrų skausmą pilve, psichinį siaubą ar diskonfortą. Akifumi tai žavi ir jis paaiškina, kad pasiklausius ekstremaliausio “noise”, tyla tampa itin jauki, o kiekvienas vos pastebimas garselis atrodo įdomus. Juokais jis priduria, kad skausmas ir kančia dėl to yra puikūs dalykai. Paradoksas ir išskirtinis “Aube” bruožas yra tas, kad “noise” įprastai yra visiškai laisva garso interpretacija, visiškas nekontroliuojamas garso chaosas, tačiau labai sunku atrasti “Aube” albumą, kuriame jaustųsi, jog Akifumi leidžia vystytis garsui savaime, spontaniškai, jo nekontroliuoja. Akifumi kontroliuoja triukšmą tiesiog absoliučiai, be išlygų ir preciziškai. Tai, kad kūrėjas kontroliuoja kūrybos situaciją, parodo ir jo požiūris į kompiuterį, vieną iš pagrindinių jo įrankių: “Žmogus, neturintis vaizduotės, tampa kompiuterio įkaitu ir yra labai priklausomas nuo jame esančių funkcijų. Tačiau kompiuteris yra tik įrankis, o ne asmenybės pakaitalas. Tad nereikia jo suabsoliutinti. Aš kiek įmanoma mažiau stengiuosi juo naudotis ir labiau pasitikiu savo rankomis. Kompiuteris neturi kontroliuoti kūrėjo, turi būti atvirkščiai.” 

Per 13 metų leidykla “G.R.O.S.S.” ir daugybė kitų nepriklausomų pasaulio leidyklų išleido 167  “Aube” albumus įvairiausiose laikmenose, neskaičiuojant gausių “Aube” track’ų tarptautiniuose elektroninės muzikos rinkiniuose bei projektų su kitais pavadinimais, kuriuose dalyvavo Akifumi Nakajima. Kompozitorius aiškina, kad tokia gausi diskografija yra toli gražu ne jo pastangų leisti “Aube” įrašus dėka. Dažniausiai pačios leidyklos iš viso pasaulio siūlosi leisti jo įrašus, o jisai stengiasi atrasti kuo įdomesnius garsus. Per 23 kūrybos metus Akifumi Nakajima tapo vienu iš didžiausių “ambient noise” muzikos autoritetų visame pasaulyje. Nežinia, ar ilgai jis tyrinės materijos metafizines savybes ateityje ir kiek albumų dar bus išleista, nes pasaulyje yra daugybė medžiagų, kurių “Aube” dar nepalietė, tačiau jau žinoma, kad nauja medžiaga, kurią tyrinės genijus, yra jūros gintaras. Kažin, kokias siaubingas ledynmečių istorijas per Akifumi garso klodus atskleis jūros gintaro molekulių psichodelinė žaismė.

Parašė Lashisha, 2004-08-26