"Consumer electronics 5" - pavasario linksmybės nekenčiantiems.

Kai po ilgos, tuščios žiemos dar ilgai neateina pavasaris ir esi priverstas šalti ir braidyti purvo ir vandens košėje, vienintelis rimtas užsiėmimas, kuris tau ateina į galvą, yra nekęsti. Nekęsti visko ir visų. Ir tai daryti be jokios priežasties su dideliu pasimėgavimu, nes tuomet labai aiškiai jauti, jog tai kyla iš pačių giliausių proto pakampių ir yra labai nuoširdu. Nors šiemet pavasaris buvo labai šaltas ir aš nekenčiau visų ir visko, ne pavasario oras tai įtakojo. Aš tiesiog visada nekenčiu visų ir visko. Ir man tai vienintelis būdas išsaugoti saviraiškos autentiškumą. Aš nekenčiu pranašų ir visai nesvarbu, kokią religiją jie man perša. Aš nekenčiu supistų politikų ir jų nesibaigiančios dramos, kurią jie už svetimus pinigus transliuoja kiekvieną sumautą dieną į kiekvieną sumautą sociumo kampelį. Aš nekenčiu sumautų liumpenų, kurie visą tą mėšlą absorbuoja, juo minta, juo gyvena, juo džiaugiasi ir pripažįsta savo nuolankaus žiūrovo vaidmenį. Aš nekenčiu ir vienintelė religija, kurią išpažįstu, yra panieka ir nihilismas.

Kai vienas užsienietis, mano geras bičiulis, pranešė apie Berlyne vyksiantį festivalį “Consumer Electronics”, likau ramus. “Maža kiek pasaulyje festivalių”, - dingtelėjo man į galvą. Tačiau kai tas pats bičiulis pavardino, kas festivalyje gros, mano smegenys aiškiai sugeneravo: “Aš turiu ten būti su savo neapykanta”. “Con-Dom”, “Grey Wolves” – šie vardai buvo pakankamas argumentas išleisti krūvą pinigų kelionei. Be to, su “MK9”, bei “Stahlwerk9” taip pat buvo smalsu susipažinti.

Apie savo ketinimus važiuoti papasakojau keliems psichams. Netrukus norinčių važiuoti psichų atsirado daugiau nei reikia. Internetu sutvarkėme formalumus dėl viešbučių ir “entrance” į renginį ir išvykimo dieną, aklinai prikimšę automobilį alaus ir rūkytos mėsos, išvažiavome į Berlyną, į “power electronics” festivalį “Consumer Electronics”. Dar neprivažiavus Marijampolės, visas automobilio ekipažas, išskyrus pilotą, buvo kapitaliai girtas. O privažiavus Lenkijos sostinę, visas automobilio ekipažas saldžiai miegojo, o pilotas buvo kapitaliai girtas. Aš mačiau, kaip per kelią slenka juodi šešėliai, o kai tai pasidarė nepakenčiama, sustojau pirmoje pasitaikiusioje degalinėje ir nugrimzdau į sunkų ir klampų sapną.

Kai prabudau, sunkiai susivokiau kur esu. Apsidairęs pamačiau tik keistą rūką. Kažkieno ranka perbraukė per aprasojusį stiklą ir aš išvydau degalinę. Išlipti iš automobilio buvo sunku, nes nejaučiau kojų. Tačiau ta akimirka, kai į jas vėl pradėjo tekėti kraujas, priminė kelionės tikslą – ekstremali muzika, neapykanta ir nihilizmas. Po kelių minučių mes jau buvome pakeliui į Berlyną.

Berlynas paliko keistą įspūdį. Jo dydis triuškino. O jį pajusti galima tik tada, kai autobanu pravažiuoji reikiamą posūkį ir tam, kad vėliau pasiektum tikslą, reikia pravažiuoti visą miestą. Važiavome kelias valandas per šaltas betono džiungles ir, nors miestas man patiko, šlykštėjausi civilizacija. Pasiekėme kultinį Pankow rajoną, susiradome kuklų, bet švarų viešbutuką, apsistojome ir alkoholis, alkoholis, alkoholis. Iš pradžių juo užgėrinėjome sprangius rytietiškus kebabus, o paskui - tiesiog neapykantai didinti. Neapykantai Berlynui, nes pirmą kartą patyriau tokį keistą ir baugų miesto įspūdį. Ši moderni betoninė oazė tiesiog nesukėlė jokių emocijų. O gal veikiau sukėlė: visiškai nepažintas, kurių aš nesugebėjau įvardinti. Važiuojant tamsiu metro tuneliu mane aplankė nušvitimas. Aš tarsi išvydau ateitį. Tačiau tokią, kad paskui labai stengiausi išgerti kuo daugiau alaus.

Prieš koncertą atėjome prie “Pankow Garage” klubo. Prie jo jau trynėsi tipiškai apsirengę “industrial” subkultūros atstovai. Pats klubas - tai tokios keistos medinės dirbtuvės ar autoservisas, aptvertas tvora. Kieme vokiečiai kepė karbonadus ir dešreles, tačiau mane labiau domino “merchandise” ir įrašų pardotuvėlės viduje. Tad stengiausi kuo greičiau patekti į klubą. Apsaugos vyrukas, panašus į kautynėse smarkiai apdraskytą bulterjerą, - jo kūnas buvo išvagotas labai žiauriais randais, - visus kruopščiai tikrino. Kai atėjo mano eilė, jis paprašė atidaryti krepšį. Radęs ten porą mano atsarginių kojinių bei kelnaites, kurias visada pasiimu į kelionę, jei jaučiu, kad teks gerti ir yra bent teorinė galimybė apsišikti, pradėjo garsiai kvatoti ir atsipiso. Prie kasos manęs paklausė, ar esu įtrauktas į sąrašus, o, kai rado juose mano vardą, turėjau sumokėti 20 Eurų. Vėliau sužinojau, kad renginys - visai ne festivalis, o “private party”, ir į jį patekti gali tik iš anksto susitarę su organizatoriais. Vėliau supratau to priežastis. Nihilizmas ir neapykanta yra ekskliuzyvu ir Vakarų Europoje. Be to, ten irgi yra visi atributai kaip ir pas mus: politikai, religijos, sociumas, kurie atakuoja ir stengiasi pavergti arba sunaikinti autentiškumą. Gal net dar nuožmiau.

Įsigijau porą neblogų plokštelių ir belaukdamas koncerto pradėjau negailestingai tuštinti baro proviziją. “Berliner” alus paliko labai gerą įspūdį. Koncertą pradėjo “Stahlwerk9”. Tai austrų militaristinio “power electronics” komanda, turinti ryškų “martial” akcentą. Vaikinai transliavo juodai baltą video. Gerokai apgadinti Pirmojo pasaulinio karo kadrai. Pajutau, kad mane slegia ne pats karas, o praeities kadrai apskritai. Tą akimirką labai aiškiai suvokiau, kad tie kadruose užfiksuoti žmonės yra tikrai nei kvailesni, nei silpnesni už mus. Tačiau jie visi jau išnyko. Jiems net kariaujant nepavyko išsaugoti savo autentiškumo. Jie - tik šešėliai, išlikę apdegusiose kinojuostose. “Stahlwerk9” slogi atmosferinė muzika mane nugramzdino į gilius apmąstymus apie Pirmojo pasaulinio karo artefaktus ir tikrovę. Aš žiūrėjau į tuos kareivius, bėgančius su dujokaukėm dųjų debesyse, ir nekenčiau visos žmonijos istorijos. Aiškiai suvokiau, kad gailiuosi gimęs, bet jei jau gimiau, tai gerti, gerti ir gerti.

Setui pasibaigus, ištuštėjo ir mano kažkelintas alaus butelis. Tad suskubau į barą.  Barmenas buvo nustebęs, kad vis dar taip pat godžiai noriu alaus, nes butelis buvo ne pirmas ir ne antras. Pasisukinėjęs šen bei ten, įvertinau dizainerių, apipavidalinusių salę, skonį. Prie salės sienų stovintys toršerai visai patalpai suteikė savotiškos mistikos.

Ant scenos užlipo du vaikinukai. Vienas iš jų sukinėjo keletą efektų, kitas rėkė į mikrofoną. Žinojau, kad “Grey Wolves” yra iš Britanijos, tačiau net to nežinantis lengvai būtų atspėjęs. Vokalas Deivas turėjo visą atributų kolekciją, kurią gali turėti tik Albegono pankas. Net juodi “Doc Martens” atrodė labai britiškai. “Grey Wolves”, vieni iš “power electronics” pradininkų, apdergę, išsityčioję ir padėję ant visko, skelbė savo nihilistines tiesas. Nors vokalas, kaip man pasirodė, buvo neperkoštas per jokį siaubingą efektą, muzika kėlė įžūlią nuotaiką ir pyktį. Deivas lakstė po salę ir, kaip tikras pankas, - o jis, ko gero, ir yra vienas iš tų nedaugelio išsaugojusių tikrąją britų “punk” dvasią, - siautėjo ir plūdosi. Tikro bezpredelo įspūdį stiprino bezpredelinė videoprojekcija, kurioje buvo transliuojamas “TETSUO” tipo senas japonų “cyber-punk” juodai baltas siaubiakas.  Aš stovėjau nuošalyje ir maukiau alų. Iš salės išeiti nedrįsau, nes buvo zajabys. Turbūt todėl teko gyvai pamatyti “Grey Wolves” provokaciją prieš audienciją. Įsimaišęs į publiką, Deivas dalino saldainius. Man iš karto toptelėjo: “Jei duotų man, – neimčiau, nes mano autentiškumas nėra toks pigus, kad būtų nuperkamas už saldainį”. Atomazga parodė, kad neklydau. Deivas užlipo ant scenos ir piktai sviedė likusius saldainius į publiką. Aš nenukentėjau nuo šių skeveldrų ir nutariau tai atšvęsti bare. Šį kartą padavėjas tik linksmai šyptejo ir aš jo akyse pamačiau smalsią, pikdžiugišką ugnelę. Žinau, jis pagalvojo: “Įdomu, kuo tai baigsis?”

Nuėjau į salę. Čia buvo visiškai tamsu. Staigu užsidegė keletas prožektorių ir kažkas, užlipęs ant scenos, metė į žmones visą krūvą fly’erių. Vieną pakėlęs supratau, kad tai ne fly’eriai, o politinės proklamacijos. “This is ocupation”- buvo parašyta ant vienos. Savo pasirodymą pradėjo “MK9”. Mane labai įtraukė videoprojekcijoje rodomi vaizdai. Tai buvo Irako aukų vaizdai, mūšių dokumentika, prieškarinės demonstracijos San Franciske ir sužaloti jų dalyviai. Michael’is lakstė tarp žiūrovų ir juos stumdydamas rėkė, kokia supista Amerika tikrovėje. Didžiausią įspūdį man darė videoprojekcija. Gal todėl, kad salėje buvo visiškai tamsu, o “MK9” vaizdai tą vakarą buvo vieninteliai spalvoti. Tikriausiai dėl didžiulio alaus kiekio kontrastas tarp spalvotų ir juodai baltų video projekcijų buvo itin ryškus ir tai labiausiai įstrigo iš amerikiečio pasirodymo.

Paskutinis “Con-Dom” setas sužadino man didžiausią smalsumą. Prieš tai sukirtau karbonadą ir dešrelę. Tad vėl galėjau piltis į gerklę daug alaus. Barmenas mane keistai nužvelgė ir jautėsi, kad vaikinas kažko nesupranta. Nuėjau į salę su pilnu buteliu alaus. Ant scenos užlipo vaikinas, kuris prieš tai darė “Grey Wolves” garsą. Prisimenu, tada pagalvojau: “O kur kiti trys ar keturi vaikinai ir ką ten veikia “Grey Wolves”? Nežinau, kodėl, bet visą laiką maniau, kad “Con-Dom” narių yra daug. Šalia stovėjęs vokietis patvirtino, kad “Con-Dom” yra tik vienas narys, o garsą “Grey Wolves” gyvam pasirodymui daro vyrukas iš “Con-Dom”, nes kitas vilkų narys niekada neišlenda iš Anglijos. “Con-Dom” sudėtis mane išmušė iš vėžių. Apie “Con-Dom” esu nemažai girdėjęs, bet į šį faktą niekada neatkreipiau dėmesio.  Be to, buvo keista, kad tas nedidelis vyrukas, su kuriuo teko bendrauti salėje ir kuris pasirodė itin kuklus, tylus ir labai nekvailas, yra kultinės “power electronics” grupės, kurią valdžia Anglijoje uždraudė neva už rasizmo ir neapykantos skleidimą, variklis. Prasidėjo “Con-Dom” pasirodymas. Mike’as (toks vyruko vardas) įjungė muziką ir videoprojekciją. Videoprojekcija iš karto patraukė dėmesį. Labai įdomūs kadrai apie kuklusklaną, juodąsias panteras (negrų teroristinė organizacija), ginklavimąsi. Kažkada iš Linos Baby doll teko nugirsti, jog “Con-Dom” transliuoja įdomiausią video. Vaizdas, kuriame trys nigeriai piso baltąją, o po to dar ir darė jai ant veido “cum-shot”, privertė mane tuo patikėti. Mike’as išsitepė vieną skruostą juodai, kitą baltai, po to ištepė savo iki pusės nuogą kūną. Paskui, grojant lo-fi “power electronics”, kuris paliko labai stiprų įspūdį, jis salėje dažais tepė žiūrovams veidus. Džiaugiausi, kai Replėms teko balta spalva. Taip ir žinojau, kad teisingai pasirinkau draugus. Tas veidų dažymas, kaip ir saldainiai, - tai trečioji žiūrovų poveikio priemonė po muzikos ir vaizdo. Netikėtumas, išmušantis žiūrovą iš balno. Muzika aštrėjo ir Mike’as pradėjo rėkti į mikrofoną. Tada ir prasidėjo visiškas bezpredelas. Visa publika rėkė kartu ir stumdėsi, tačiau Mike’o vokalo, iškreipto labai specifiniu, tik jam būdingu “flanger” efektu , perrėkti nepavyko. Mike’as šėlo tarp žiūrovų. Juos stumdė ir siuntinėjo. Mane apėmė didžiausia ir piktdžiugiškiausia euforija. Gėriau alų ir mintyse vis kartojau: “Nu ir pochuy, nu ir eina viskas nachuy”. Neliko abejonių, kad “Con-Dom” buvo koncerto kulminacija. Kai nutilo paskutinis track’as, Mike’as šlapias išėjo iš salės.

Mane ir vėl apniko šlykštus jausmas, kurį pajuntu kiekvieno gero koncerto pabaigoje. Šlykšti depresija pasklido kaip iš sudužusio butelio, kai nurijau paskutinį gurkšnį alaus. Galvoje šmėstelėjo dvi sąvokos: “dar” ir “nesustoti”. Strimgalviais nubėgau į barą. Pakeliui į barą sužinojau, kad koncerte bus staigmena. Savo setą pavarys John Balistreri aka “Slogun”. Nuotaika iš karto pakilo, o mane pamatęs barmenas kažko sunerimo. Alus atgaivino, o po kelių minučių savo setą pradėjo John’as. Jo itin stipraus vokalo paslaptį galima buvo įtarti bendraujant su šiuo italu dar prieš koncertą. Labai skambus, aiškus ir stiprus balsas turbūt yra įgimtas. Balistreri varė labai aršiai. Man ypač patiko žodžiai: “You so fucking perfect”. Super! Mano mintyse iš karto šmėstelėjo supistai švarių “house” muzikos mėgėjų snukučiai, kuriuos su malonumu naikinčiau. Salėje virė “power electronics” ir nemažas pasistumdymas tarp publikos.  Besistumdant sudužo mano alaus butelis. Kažkas iš publikos perėmė iš “Slogun” mikrofoną ir rėkė visiems: “Fuck you!” Padėtis akivaizdžiai tapo nevaldoma, tačiau triukšmas staiga nutilo ir koncertas baigėsi. Organizatoriai išjungė garsą. Va čia tai karštas vakarėlis. Sustoti nenorėjau. Kai vėl nuėjau prie baro, kažkas iš publikos labai prašė barmeno man alaus nebeparduoti, tačiau barmenas, pamatęs mano žvilgsnį, sumišo. Paskui buvo dar vienas butelis ir dar vienas butelis, ir dar vienas butelis, ir labai įdomus pokalbis su vienu iš “L White Records”, kurio beveik neprisimenu. Galų gale išėjau iš klubo ieškoti “Pankow” viešbučio. Po valandos ar pusantros man pavyko.

Kaip atėjau prie viešbučio matydamas vieną kadrą iš trijų galimų, neatsimenu. Viešbučio durys buvo užrakintos iš vidaus, o rakto neturėjau. Nors kelionės draugai buvo vos už kelių dešimčių metrų, teko jiems skambinti telefonu per keletą kosminių palydovų. Atsiliepė Replės ir mielai sutiko man atidaryti viešbučio duris, net jei tai reikėtų padaryti koja ar laužtuvu. Kopdamas laiptais mačiau ratilus ir mozaikas, o priekyje manęs ėjo net keturi Replės. O gal vienas Replės, tik su keturiom rankom ir kojom. Nežinau, kodėl, tačiau prieš įeidamas į kambarį dar nutariau apžiūrėti įsigytą retą vinilą, kuris man išsprūdo iš rankų ir nuriedėjo laiptais. Tą akimrka su didžiuliu apmaudu bandžiau save įtikinti, kad tai tik sapnas ir aš turiu prabusti. Tačiau vinilas ištikro riedėjo grindimis sukeldamas kolekcionieriaus sielai didžiausias kančias. Galų gale įdėjęs jį į dėklą pasiekiau lovą ir smigau į juodąją užmarštį. Ryte viešbučio restorane išgėriau visas apelsinų sultis, kurias turbūt turėjau pasidalinti su kinietiškos išvaizdos kaimynais, tačiau dėl to sąžinės graužaties nejaučiau.

Apie pusiaudienį palikome Berlyną ir leidomės atgal, automobilio vidų kaip apkasą apsistatę buteliais ir skardinėm. Gurkšnodamas alų aš nekenčiau visų kaip niekada. Koncerto ir vakarėlio įspūdžiai buvo perpildę mano mintis. Ir apie kelionę atgal tegaliu pasakyti, kad automobilyje visi buvo kapitaliai girti, išskyrus pilotą. O privažiavus Lenkijos sostinę, automobilyje visi saldžiai miegojo, o pilotas buvo kapitaliai girtas.

Parašė Lashisha, 2004-08-01