INSTITUT - Amžinasis Variklis. Made in Sweden.

Postmodernistų pranašystė, kad visi įmanomi sąskambiai pasaulyje sugroti, neišsipildė. Elektroninė muzika nuolat transformuojasi į kažką naujo, o šiuolaikinė muzikos mada savo favoritu pasirinko patį nuožmiausią ir negailestingiausią iš elektroninės muzikos stilių - “power electronics”. Aišku, turiu galvoje ekstremalią ir tamsią elektroninę muziką, kuri yra tik nedidelė šiuolaikinės muzikos dalis.

 “Power electronics” - tarsi “industrial” muzikos stiliaus pastiprintas (magnum) hibridas, garso tiesmukiškumu, brutalumu gerokai pranašesnis už ekstremaliausią “digital hardcore”, “industrial”, “breakcore”, o jei lygintume ir ideologinio krūvio užtaisą, pranoksta ir patį “noise”. Šios muzikos koncepcija - be kompromisų šokiruoti ir provokuoti klausytoją naudojant specifines garso struktūras bei įspūdingas video instaliacijas. Stilius atsirado XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje Anglijoje, o XXI amžiaus pradžioje pradėjo karaliauti stiprią muziką mėgstančių melomanų pasaulyje. Įdomus faktas - kad stiliaus atsiradimą labiau įtakojo jaunimo poreikis išreikšti ekstremalias idėjas nei koks nors prieš tai egzistavęs muzikinis stilius.

“Power electronics” kalvės yra ypatingai išsivysčiusiose kapitalistinėse visuomenėse, o pagal tam tikrus požymius yra išskiriamos kelios mokyklos: JAV, Vokietijos, Italijos, Anglijos ir Skandinavijos. Sunku pasakyti, kada atsirado skandinaviškasis “power electronics”, tačiau neginčijamas faktas yra tas, kad stipriausieji jo atstovai švedai savo šedevrus pasauliui atvėrė vėliau už kitus. Ir ypač sėkmingai. Iki tol švedai garsėjo kaip labai talentingi “darkwave”, “industrial”, “ambient” kūrėjai, o “power electronics” buvo daugiau anglų, amerikiečių bei vokiečių propaguojami muzikos stiliai, tačiau vieną rytą prekyboje atsirado legendinė skandinavų kompiliacija “Estheticks of cruelty” ir klausytojai, ant kompaktinės plokštelės pakuotės išvydę mažą nuotrauką, kurioje mėsininkas pozuoja prie pakabintos ant kablių skerdienos (legendinės “Cold Meat Industry” leidybinės bendrovės ženklas), suprato, kad švedai ne tik kuria kokybišką “power electronics”, bet ir daug kuo pranoksta savo kolegas kituose kraštuose. Vienas iš kompiliacijos favoritų, žaibiškai išgarsėjęs pasaulyje, buvo švedų projektas “Institut”, kurio varomoji jėga yra energingasis Lirim Cajani, bedarbis aktorius pašventęs savo gyvenimą muzikos kūrimui ir pasilinksminimams baruose. Apskritai, toks reiškinys, kaip Lirim ir jo kuriama muzika, labai atitinka socialistinės Švedijos fenomeną. Švedijoje visos sukurtos gėrybės sąžiningai paskirstomos bendruomenei. Dėl to bendruomenė tapo turtinga. Tačiau visko pertekę, plačiai apgyvendinę savo valstybės dykvietes, švedai nuobodžiauja, o tai skatina kai kuriuos jų individus maištauti ir ieškoti stiprių dirgiklių. Ekstremali, energinga, bekompromisinė muzika - vienas iš jų.

Nenuostabu, kad kaip tik Švedijoje į perkamiausių valstybėje kompaktinių plokštelių dešimtuką visada patenka kokie penki su brutalia muzika. Lundo universiteto meno ir mokslo istorikė, žavioji blondinė (tik skandinaviškąja prasme) Johanna Rosenqvist, tam tikrą laiką grojusi su Lirim projekte “Institut”, interviu paatviravo, kad ekstremali elektroninė muzika ją sužavėjo savo kontrastiškumu Švedijos kaimo ramybei, kur prabėgo visa jos vaikystė. Tiesa, projekto “Institut” muzikinis maištas nuo pat pirmų įrašytų kasečių yra labai subtilus. Tarp kitko, tai būdinga visai švedų “power electronics” scenai ir pagrindinė priežastis turbūt yra ta, kad švedai, - ar dėl savo specifinės socialistinės prigimties, ar dėl savotiškos geografinės izoliacijos, - niekada nepiktnaudžiavo ideologinėm klišėm arba tą darė rafinuotai, kitaip nei jų kolegos vokiečiai, dažnai be saiko eksplotuojantys fašistines, militaristines temas, amerikiečiai ir italai, pamišę dėl porno ir serijinių žudikų. “Institut” idėjos yra pakankamai abstrakčios arba neutralios. Vietoj tiesmukiškų, šokiruojančių pareiškimų projekto kūrėjai pasisako stipriai ir išmintingai, tačiau neįžeidžiančiai, ko, pavyzdžiui, siekia dauguma “power electronics” atlikėjų. Štai taip “Institut” apibūdina kūrybos mechanizmą: “Bet kokia kūryba yra politika. Net pačios apolitiškiausios grupės turi politinę potekstę. Tik anarchistinis pradas gali būti visiškai laisvas išreiškiant savo fantazijas.” “Institut”, dėstydami savo ideologiją, daugiau akcentuoja muzikos kategorijas: ritmą, “purviną garsą” ir tuo remdamiesi kūrėjai labai įdomiai suformulavo savo santykį su klausytoju. Manipuliacija ritmu leidžia palaužti ir užvaldyti auditoriją. “Institut” tiki kolektyvu, planavimu, progresu ir industrinės/futuristinės revoliucijos tęstinumu, o tai daugiau kūrimo sąvokos, nors įdomus paradoksas - kad jos išreiškiamos pasitelkus destruktyvų garsą. “Institut” nėra įprasta “power electronics” muzika ir tai atskleidžia dėmenys, įtakoję projektą.

Ypatingą įtaką, nors tai yra labai neįprasta “power electronics” scenoje, muzikai padarė architektūriniai monumentai ir gigantiški Švedijos miegamieji rajonai, kurių fragmentą galima net aptikti ant albumo “Great Day to get even” viršelio. Lirim užaugo tokioje aplinkoje, tai įsirėžė į jo atmintį, todėl “Institut” koncepcijoje toks stiprus “urban” dėmuo. Dar keisčiau, jog projekto muziką labai paveikė “disco” ir “concrete” muzikiniai stiliai, kurie palyginus su “power electronics” išraiška yra nekaltumo įsikūnijimai. Gal todėl “Institut” yra vienas iš labai nedaugelio “power electronics” stiliaus projektų, kurio muzika būdama labai nuožmi, tinka šokti ir šėlti. Labai agresyvų monotonišką ritmą, netikėtai keičia moters šūkaliojimas, vėliau seka iškraipytas “disco” stiliaus motyvas, o vietoj taip įprastų “power electronics” stilistikai videoprojekcijų su itin žiauria karo dokumentika ar “bizzare porno”, “Institut” tiesiog transliuoja kokią populiarią Švedijoje laidą apie tai, kaip pasigaminti kiaušinių omletą pusryčiams. Lirim yra pasakęs, kad visa įprasta “power electronics” estetika yra tiesiog teatras, kad ir kaip atlikėjai besistengtų būti įtaigūs. Tad, ko gero, tai ir yra priežastis, kodėl “Institut” nesirenka tradicinių šiai muzikai šokiruojančių atributų. Projekto anarchistinę nuotaiką labai tinka palyginti su garsiųjų vokiečių “Atari Teenage Riot” šėlsmu, tik pastarųjų garsinė išraiška nepalyginamai švelnesnė. “Undergroundiniai” užsienio muzikiniai žurnalai aprašo keistą reiškinį, kad “industrial” muzikos gerbėjus labai erzina, kai į “Institut” koncertus susirenka pašėlti “metalistai”, nors įprastai ši publika elektroninės muzikos vengia ir ją niekina. Tai atskleidžia dar vieną įdomų “Institut” muzikos bruožą - ji itin efektyvi kai atliekama gyvai. Nors kita vertus, tai bendras “power electronics “ bruožas. Juk pagrindinis šios muzikos taikinys, kaip minėjau, yra klausytojas ir visos “power electronics” atlikėjų pastangos yra kuo stipriau jį veikti. Lirim į klausimą, kas yra “Institut” muzika - hobby ar gyvenimas, - atsako: “Tai amžinasis variklis, mašina, kuri niekada nesustoja”. Kadangi pagaminta Švedijoje, panašu, kad ji kokybiška.

Parašė Lashisha, 2004-03-02