1975-ųjų lapkričio 2 dieną, prie Romos, Ostijos paplūdimyje, buvo įvykdyta šiurpi žmogžudystė. Automobilis pervažiavo vyrą, po to grižęs pervažiavo jį antrą kartą. Vyro vardas ir pavardė - Pier Paolo Pasolini. Žudikas buvo surastas ir savo kaltę pripažino, tačiau vėliau pareiškė, jog prisipažinti buvo priverstas, nes jam buvo grasinama, kad neprisipažinus bus išžudyta jo šeima. Grasino, žinoma, policininkai, bet kadangi viskas viešumon iškilo tik po kelerių metų, byla atnaujinta nebuvo, o daugelis garsaus visuomenininko, poeto, eseisto, kino režisieriaus mirtį susiejo su jo pastatytu šokiruojančiu filmu „Salo, arba 120 Sodomos dienų”. Vienas Pier Paolo draugas pareiškė, kad į Ostijos paplūdimį Pier Paolo nuvažiavo susitikti su nepažįstamaisiais, kurie buvo pavogę filmo „Salo“ scenarijaus fragmentus. Kruvini scenarijaus fragmentai buvo rasti nužudyto režisieriaus švarko kišenėje. Tiksliau, tai buvo scenarijaus aplankas ir keli sukruvinti puslapiai. Bylą tyrė trijų seklių komanda. Tyrimo metu atsitiko keistas dalykas. Vienas iš seklių tyrė visiškai kitokią nužudymo versiją nei kiti du. Jis apie tai prasitarė žurnalistams. Jo ištarta frazė buvo tokia: „Viskas gerokai painiau, nei kažkas tai bando pateikti“. Už informacijos paskleidimą vadovybė jį nušalino nuo tyrimo, o vėliau tyrėjas dingo be žinios. Po to ši istorija viešojoje erdvėje nutilo. Po penkiolikos metų režisieriaus draugas Sergio Citti vienam biografui, žurnalistui prasitarė, jog niekas, išskyrus jį, negali atskleisti tikrų režisieriaus mirties aplinkybių. Jis prasitarė, jog po Paolo mirties jį aplankė nepažįstamasis ir prisistatė žmogumi, kuris tyrė režisieriaus žmogžudystę. Jis buvo labai sunerimęs, perdavė kažkokius užrašus ir pasakė, kad čia yra apie tai, dėl ko Paolo buvo nužudytas. Daugiau nieko nepasakęs, vyras jį paliko. Sergio po to matė žinių laidoje to vyro nuotrauką. Buvo pranešimas, jog dingo policijos karininkas. Sergio išsigandęs perskaitė užrašus. Tai buvo iš dienoraščio išplėšti puslapiai, kuriuose nepažįstamasis prisistatė kaip specialios komisijos, tyrusios režisieriaus Pasolini mirties aplinkybes, pareigūnas. Jis buvo iškviestas apžiūrėti kūno įvykio vietoje. Paolo švarko kišenėje jis rado aplanką. Dalis puslapių buvo įšplėšta, dalis permirkę krauju. Ant aplanko didelėmis raidėmis buvo užrašyta „Fatimos trečioji paslaptis“. Aplanko viduryje buvo įskaitomas teksto fragmentas: „Atneškite man vyno, La Popessa. Tuojau, mano pone“. Vėliau tekstą nutraukia kraujo dėmė, ištepusi pusę puslapio su neperskaitomomis raidėmis. Po to vėl matosi teksto fragmentas: „Popiežius Pijus XII pasijunta blogai. Jam pradeda trūkti oro. Jis bando sėstis, nuleidžia kojas iš lovos ant grindų, bet atsistoti jam pritrūksta jėgų. La Popessa užpučia žvakes ir išeidama iš popiežiaus miegamojo uždaro duris“. Toliau matėsi, jog buvo išplėšta daug puslapių. Po to - dar vienas teksto fragmentas. Scena Nr. 57. „Popiežiaus mirties vietoje buvo siaubinga smarvė, o popiežiaus veidas buvo siaubingai praradęs gyvumo spalvą. Aš, būdamas gydytojas, atpažinau klasikinius Borgios taurės simptomus“. Daugiau teksto nebuvo. Kiti puslapiai buvo išplėšti, paliktas tik paskutinis. PASKUTINIS puslapis buvo tuščias. Įvykio vietoje, atsimenu, pagalvojau, jog kažkas labai skubėjo ir kažkam labai rūpėjo, kad niekas to aplanko turinio nepamatytų. Sergio perskaitė visą detektyvo dienoraštį. Jis suprato, apie kokį aplanką buvo rašoma. Paolo buvo užsiminęs, kad šokas, kurį sukėlė filmas „Salo“, yra visiški niekai, palyginus su tuo šoku, kurį sukels naujas jo filmas. To naujo filmo pavadinimas buvo „Trečioji Fatimos paslaptis“. Jis dar prasitarė, kad filmo scenarijus apima ne tik praeitį, bet ir ateitį. O tai, kas filme vaizduojama kaip praeitis, įvyko tikrovėje, tačiau pagal tai žiūrovai supras, koks siaubas jų visų laukia ateityje. Sergio užsiminė, jog Paolo, kai Sergio jį matė paskutinį kartą, važiavo su kažkuo į labai svarbų susitikimą ir prieš užtrenkdmas duris mirktelėjęs pasakė keistą frazę: „Atsimink, šėtonas atsisėdo į Vatikano sostą 1972-aisiais“. Kitą dieną Sergio’iui paskambino iš policijos ir pranešė siaubingą naujieną. Paolo žiauriai nužudytas. Paprašė atvykti atpažinti kūną. Tai buvo Paolo. Po to jo klausinėjo, kada paskutinį kartą matė Paolo ir apie paskutinio susitikimo detales. Sergio taip pat papasakojo biografui žurnalistui kitas dingusio detektyvo dienoraščio puslapių detales ir tai, ką atsiminė iš reportažų per televiziją. Buvo sakoma, jog detektyvo namuose nieko neįprasto rasta nebuvo. Daiktai buvo savo vietose. Rūbai buvo spintose ir stalčiuose, taip pat rasta pinigų, tad buvo daroma prielaida, jog detektyvas niekur nėra išvykęs. Vienintelė keista aplinkybė - ant staliuko atverstas jo dienoraštis. Visi puslapiai buvo išplėšti, išskyrus paskutinį, kuris buvo tuščias. Šalia dienoraščio buvo išpilta stiklinė vandens, kas galbūt išdavė susijaudinimo ar dramos sceną. Sergio įtarė, jog nepažįstamasis ir buvo detektyvas, o padriki puslapiai yra būtent iš to dienoraščio. Išplėštuose puslapiuose detektyvas fiksavo savo pastebėjimus ir prielaidas, o taip pat kitas įdomias ir svarbias bylos tyrimo detales. Jis rašė, jog užsikabino už režisieriaus švarko kišenėje rasto scenarijaus pavadinimo „Trečioji Fatimos paslaptis“. Jis tyrė, ar žmogžudystė yra kažkaip susijusi su scenarijumi. Pagalbos jis kreipėsi į Vatikano kuriją. Didžiuliame oficialiame rašte paprašė suteikti daugiau informacijos apie trečiąjį Fatimos stebuklą, nes jis įtarė, jog tai gali būti susiję su garsaus režisieriaus žmogžudyste. Oficialus atsakymas buvo trumpas. „Labai užjaučiame dėl garsaus režisieriaus mirties, bet komentuoti apvaizdos paslapčių nesame kompetetingi. Tai aukštesnė tikrovė, nepavaldi mirtingiesiems“. Pasirašė Vatikano kurijos galva, trečias žmogus pagal rangą Vatikane - Paulius Marcinkus. Vėliau detektyvas gavo anoniminį laišką nuo neprisistačiusio žmogaus iš Vatikano. Ant blanko buvo Vatikano vandens ženklai. Jame buvo parašyta: „Man yra žinoma apie jūsų dokumentą. Jei norite sužinoti daugiau, atvykite į nurodytą apleistą bažnyčią nurodytu laiku“. Detektyvas nuvyko į susitikimo vietą, tamsioje apleisto kaimo vietovėje, vynuogynų apsuptyje. Bažnyčioje nebuvo išorinių durų, tik akmeninė arka, ir ji atrodė apleista ar restauruojama. Tyliai atėjęs prie dulkių nugultos sakyklos, jis paklausė, ar čia kas nors yra? Iš sakyklos jį tyliai pakvietė prieiti arčiau. Žmogus, buvęs joje, iškėlė sąlygą, jog atskleis jam žinomą informaciją tik tokiu atveju, jei detektyvas neprašys atskleisti jo tapatybės. Detektyvas sutiko. Tada žmogus sakykloje jam atskleidė įdomių dalykų, kurie jam buvo žinomi apie trečiąją Fatimos paslaptį. Pasaulyje yra labai galinga jėga, interesų grupė, kuri žino senąją Tibeto pranašystę apie maldur atai kulto sugrįžimą. Jie nenori, kad kultas sugrįžtų ir su juo būtų atverta tiesa. Tos jėgos sukūrė slaptą planą, kaip užimti Vatikaną ir užbėgti už akių Mesijo atėjimui. Tai apėmė ilgalaikę strategiją, eliminuojant baltuosius popiežius, pakeičiant juos juodaisiais iš jėzuitų ordino generolų tarpo. Ypač slaptame dokumente buvo pranešta, jog į žemę yra atsiustas labai galingas gaivalas - vaikas, kuris turės užimti ypatingą vietą įtakos sferose, ir jis koordinuos bei valdys visos planetos politines, karines ir šešėlines jėgas, besipriešinančias išlaisvinančio Mesijo atėjimui. Tos slaptos įtakos sferos agentai kaip galimą Mesiją laiko maldur atai kultą, apie kurį bylojo Nepalo legenda. Yra manoma, jog trečiajame Fatimos apreiškime buvo regimas vyras su balta popiežiaus sutana. Vaikai, Fatimoje regėję viziją, buvo labai išsigandę. Jie pasakė, jog vizijoje buvo dar vienas juodai apsirengęs vyras, labai didelis, kaip gorila. Vyras su balta sutana buvo su labai baltu veidu. Jis nieko nepasakė. Jam iš burnos bėgo putos. Juodasis didysis vyras vizijoje vaikams ištarė: „Aš įžengsiu kaip mažas vaikas lygiai po penkerių metų, nuimsiu šventus antspaudus ir paruošiu pasaulį žvėries atėjimui. Ir atvykęs pas jus pelnysiu pasaulio galingiausiųjų pasitikėjimą“. Vaikai stėro nuo didžiojo vyro veido kraupumo. Jie jį pavadino „Gorila“. Dar daug metų po vizijos vaikai sapnavo tą baisų vyrą ir per miegus šaukdavo „Gorila“, „Gorila“, „Gorila“. Vyras sakykloje pasakė, kad tikėtina, jog maldur atai kulto adeptai atsiuntė pavojaus ženklą iš kitos dimensijos. Tikėtina, jog Fatimos trečioji paslaptis buvo žmonijos kraupaus scenarijaus įspėjimas. Žmogus taip pat pasakė, jog, stebint kas vyksta Vatikane per paskutinius dešimtmečius, galima atrasti labai daug to, kas buvo pranešta Fatimoje. Lemtingi visam šventajam sostui buvo 1972–ieji. Jis nekomentavo, kas būtent atsitiko ir patarė paskaityti spaudą. Tų įvykių buvo pilni laikraščiai. Kalba sukosi apie kelis žmones, susijusius su iliuminatais, mafija, Vatikanu, NATO, sionistais, kokainu, bankais. Biografas žurnalistas paklausė Sergio ar jis įtaria, jog Paolo buvo nužudytas, nes iš kažkur gavo informacijos apie antgamtinių jėgų pranašautą pasaulinį sąmokslą ir jo pagrindu parašė scenarijų filmui? Sergio pasakė, jog Paolo visada slėpdavo tiek savo kūrybinius sumanymus, tiek savo meilužius, kurių tarpe, tikėtina, buvo ir religinių veikėjų, priklausiusių Vatikanui. Tačiau akivaizdu, jog viskas tikrai įvyko ne dėl filmo „Salo“, ir kad Paolo nebuvo nuoširdus su juo iki galo – pasiskundė Sergio. Visa tai kažkaip susiję su jo nauju filmu, kurio jis nepradėjo filmuoti ir kurio pavadinimas buvo „Trečioji Fatimos paslaptis“. Aš tik perskaitęs detektyvo dienoraščio fragmentus į tai atkreipiau dėmesį ir supratau, ką turėjo galvoje Paolo eidamas susitikti su nepažįstamaisiais. Be to, kodėl taip slepiama, jog pasikėsinta į popiežių buvo Fatimoje, o žmogus, atskleidęs pasikėsinimą, buvo pravardžiuojamas „Gorila“? Paolo biografas Sergio’iui pasakė, jog yra domėjęsis maldur atai kultu ir jam pasirodė keista, o gal tik sutapimas, jog tiek Paolo švarke atrastame aplankale paskutinis puslapis, tiek detektyvo namuose rasto dienoraščio likučiuose paskutinis puslapis buvo tušti. Tokie patys tušti puslapiai būdavo randami maldur atai dingusių be žinios adeptų celėse Nepale. Bent jau tokios legendos sklido tarp vietinių žmonių. Sergio atsakė: „Tiesa, tai labai keistas sutapimas“. Vėliau nedideliu tiražu buvo išleista Paolo biografo žurnalisto knyga, kurioje jis atskleidžia savo surinktą medžiagą apie režisieriaus Pier Paolo Pasolini mirtį. Knyga vadinosi „Borgata“, bet didesnio populiarumo nesusilaukė, nors anonsai ir antraštės garsiai skelbė, jog joje yra neatskleistos režisieriaus Pier Paolo Pasolini mirties aplinkybės, kad mirties priežastis ne „Salo“, o „Trečioji Fatimos paslaptis“, kad nenufilmuotą filmą aplenkė tiktrovė, ir kas nužudė Pier Paolo Pasolini, – visi atsakymai atsidūrė šioje knygoje.

Ketvirtasis Maldur Atai pilnametražis albumas „Borgata“ yra apie įvykius, aprašomus toje nepopuliarioje knygoje.

Albumo "track'ai":

1.    signal
2.    secret intruder
3.    borgata - enter the area of game
4.    special child
5.    prophet of evil
6.    hiding shadows
7.    initiation killing [children with the razors]
8.    the years of triumph and nightmares
9.    vatican witchhammer
10.    operation otan
11.    devil caporegime
12.    vendetta [campaign of honour / no surrender]
13.    the lion heart is comming back to coffin
14.    italian knot

Albumas trunka 49 min. Albumo tiražas 300.